Šekspyras, Viljamas

Draugus rink atsargiai ir, juos išbandęs,
Grandinėm prirakinki prie širdies,
O su visais tik vakar išperėtais,
Apsiplunksnuot nespėjusiais bičiuliais
Nezulink delno. 

Minčių nepatikėk liežuvio valiai,
O paikai minčiai - poelgių savų. 

Kam apmaudingai sielotis dėl to,
Ko neišvengs jokia gyva būtybė
Ir kas visiems taip įprasta yra? 

Todėl byloja meilė daug tikriau,
Kur žodžių maža, o jausmų daugiau! 

Negali būt perdėm jau bloga tai,
Ką daro žmonės iš grynos širdies. 

Įsimylėję - lyg pamišę būtų:
Jų smegenys nerimsta, o vaizduotė
Stipresnė visados už šaltą protą. 

Dažnai kas nors niekinga ir bjauru
Atrodo meilei nuostabiai tauru.
Ne akimis, o širdžia meilė regi,
Todėl ir žmonės Kupidoną smagų
Visad vaizduoja aklą ir sparnuotą ... 

Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos
Link nužymėtos kiekvienam ribos,
Ir saulė, kuri šviečia mums, bepročiams,
Tik rodo kelią nebūties tamson.
Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže!
Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis,
Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką
Papostringauja scenoj, pasimaivo,
Nueina ir nutyla amžinai,
Tai idioto pasaka triukšminga,
Neturinti prasmės. 

Žmogaus geismai nepažaboti - savotiški tironai; 

... visos ydos pakeliamos, jeigu
Dorybės kitos jas atsverti gali.