Turtas

... laikantis neteisingo požiūrio į materialinę nuosavybę, atsiranda besaikis prisirišimas prie turto: namo, ūkio, kitų daiktų. Jis gali užgožti pasitenkinimo jausmą. Jei taip atsitinka, žmogus nuolatos jaučiasi nelaimingas, nes nori vis daugiau ir daugiau. Galima sakyti, jis kankinasi tarsi tikras skurdžius, nes skurdas kamuoja tuomet, kai ko nors nori ir negauni. Taigi, net ir apsikrovęs brangiais daiktais, varganos dvasios žmogus kentės amžiną nepriteklių. 

Didžiuma prabangių dalykų ir vadinamųjų gyvenimo patogumų ne tik nėra būtini, jie yra tikros kliūtys žmonijos pažangai. Kalbant apie prabangą ir patogumus, tai išmintingiausieji visuomet gyveno paprasčiau ir skurdžiau nei vargšai. Niekas nebuvo išoriškai tokie neturtingi, o vidujai tokie turtingi kaip senieji Kinijos, Indijos, persijos ir Graikijos filosofai. 

Jeigu tad žmogus turi turto, jis yra priverstas juo rūpintis, jį prižiūrėti, jam atsidėti, nes kitaip turtas nueis vėjais. Turtas verčia žmogų jam aukotis ... Turtuolis sudega ant daikto aukuro kaip auka ... pasauliui - anam bevardžiam niekados nesavam daiktų pasauliui. 

Vadinamasis "privačios nuosavybės uždraudimas" ... iš tiesų reiškė nuosavybės sukoncentravimą dar siauresniame rate negu iki tol; skirtumas tik tas, kad naujieji savininkai buvo individų grupė, o ne masė. 

Visos likimo dovanos yra naudingos ir malonios, kai jas turintis žmogus valdo save nepakliūdamas savo turto valdžion. 

Turtai atsiranda iš daugelio žmonių skurdo. 

Tai, ko mums reikia, arba nieko nekainuoja, arba labai pigiai: prigimtis reikalauja tik duonos ir vandens. 

Niekas negimsta turtingas. Pasaulį išvydusiam žmogui liepta tenkintis pienu ir skuduru. Tokia pradžia, o vėliau mums nebepakanka ir karalysčių. 

Labiausiai turtais mėgaujasi tas, kuriam mažiausiai jų reikia. 

... tik išminčių patenkina jo turtas, o kvailys kankinasi niekindamas tai, ką turi.