Savižudybė

Siekti mirties dėl skurdo arba dėl [nelaimingos] meilės, arba dėl kokio nors sielvarto yra ne narsuolio, o greičiau bailio ypatybė. Juk vengti gyvenimo sunkumų ir iškęsti mirtį ne todėl, kad tai būtų kilnu, o tik kad išvengtum nelaimių, - tai ištižimas.

Norėdamas ar ne, suvokdamas ar ne, žmogus tiki prasme iki paskutinio atodūsio. Net savižudis tiki prasme - jei ne gyvenimo, tolesnio gyvenimo, tai bent mirties prasme. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nenusižudytų.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad nusivylimas gyvenimu tėra jausmas, o jausmas niekada negali būti argumentas. Nusižudydamas žmogus neras, ko ieško, neras problemos sprendimo (...) savižudybė neišsprendžia jokios problemos.

Jei tarp daugybės žmonių, įsitikinusių, kad jų padėtis be išeities, ir mėginusių nusižudyti, atsirastų bent vienas, kuris buvo neteisus, kuriam vis dėlto būtų atsiradusi kita išeitis, savižudybės bandymas taptų apskritai nepateisinamas: juk kiekvieno, pasiryžusio nusižudyti, subjektyvus įsitikinimas toks pat tvirtas, ir nė vienas negali iš anksto žinoti, ar kaip tik jo įsitikinimas objektyviai pagrįstas ir teisingas, ar po kelių valandų to įsitikinimo nepaneigs įvykiai, kurių jis jau nesulauks.

Taigi vienatinumu ir išskirtinumu, būdingais kiekvienam žmogui ir suteikiantiems prasmę kiekvienai egzistencijai, remiasi ne vien darbas arba kūryba - jais paremta ir kito žmogaus meilė. Tik įsisąmoninusi šį kiekvieno žmogaus nepakeičiamumą, visa didybe nušvinta jo atsakomybė už savo gyvenimą ir jo tąsą. Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties "kam" - todėl galės pakelti bemaž bet kokį "kaip".