Nesupančiotas protas

Valia reiškia kūno valdymą atsižvelgiant į jausmus ir nuovokas - nekenčiant skausmo patirti malonumą, nekenčiant blogio daryti gera. 

Buda paaiškino, jog „Pavidalas – tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.“ [Iš Aukso šviesos sutros] .

Sąmonė yra juslė, kuri atsirenka,kas yra gera, o kas bloga, teisinga ar neteisinga, kas yra skausmas ar malonumas, džiaugsmas ar liūdesys. Klausydami sąmonės sužinome, jog blogis yra blogis, gėris – gėris, skausmas – skausmas, o malonumas – malonumas.
Dėl to, jog sąmonė atrinkinėja ir formuoja nusistatymus, ji bjaurisi blogiu ir gėrisi grožiu, o pagal šias nuostatas veikia fizinis kūnas. 

Todėl, kad egzistuoja fizinis kūnas, yra ir jausmai.
Dėl to, kad yra jausmai, yra ir suvokimas.
Suvokimas savo buvimu leidžia veikti valiai.
Ir todėl, kad veikia valia, yra ir sąmonė.  

Tiesa – tai žodis, vartojamas laikinai, kai norima apie jį pasklebti aplinkai. Tai taip pat vadinama žmoniškumu. Geranoriškumas – jo pareiga. Kai bandome apibrėžti, sakome „žmoniškumas“; geranoriškumo apibrėžimas taikomas laikinai. Žmoniškumas, tiesa, padorumas, išmintis – esmė ta pati, tik pavadinimas kitas.
Šie dalykai turi būti suprasti kaip pats proto branduolys.
Dėl to ir sakoma, jog Konfucijaus kelias yra nuoširdumo ir užuojautos kelias. Nuoširdumas – tai tiesos šerdis. Užuojauta – tai vienis. O jei pasiekiamas pats proto branduolys, tai net iš dešimties tūkstančių dalykų, kurių imsies, nebus nė vieno nepavykusio.  

Ne bėgimas nuo troškimų, o beaistrės tiesos buvimo suvokimas yra kelias.  

Li Po sako:
„Dangus ir žemė tėra dešimties tūkstančių daiktų užeiga keliautojui. Akimirksnis – tai keleivis, matęs šimtus kartų. Skriejantis gyvenimas yra lyg sapnas. Kiek truks mūsų džiaugsmas? Seniausieji uždega lempas ir linksminasi naktyje. Iš tiesų visam yra priežasčių.“
[Li Tajus Po, 701-762, Kinijos Tangų dinastijos laikotarpis, vienas žymiausių poetų. Pastraipos pradžia iš eilėraščio „Puota persikų sode pavasario naktį“, o sakinys priklauso Čuang Dzu: „Šis pasaulis lyg sapnas, mirtis lyg užuolaida“ ]
...
Dvaro kilmingieji turi dvaro linksmybes, samurajai – samurajų linksmybes, o šventikai – savąsias. Kiekvienas turi rinktis sau tinkamas linksmybes.
...
Galima sakyti, jog įsitraukimas į tau nepriklausančias linksmybes yra savotiškas ribų peržengimas. 

Jei aplink pakylą išdėliosime keletą veidrodžių, o ant jos pastatysime žibintą, jo atvaizdas bus matomas kiekviename veidrodyje. Žibintas tėra vienas, tačiau jis atsispindi kiekviename veidrodyje. Tai iliustruoja pavyzdį – Budos prigimtis tik viena, tačiau ji siekia visus mąstančius padarus dešimtyje pasaulių, net ir alkanuosius ir žvėris. Tai žibinto ir veidrodžių palyginimas Dešimties gėlių vainiko sutroje.  

Tarkime, jog sniegas ir ledas yra paskirtys, o vanduo yra įsikūnijimas. Kai vanduo sustingsta, jis tampa ledu, tačiau tada vėl ištirpsta ir tampa vandeniu. Vanduo – tai įsikūnijimas. 

Tik dėl to, kad pabudome, ir suprantame, jog sapnavome. Sapne niekada nemąstome, ar tai sapnas, ar tikrovė.