Sielogyda

Prostitucija, kaip tik kelias ar veikiau šunkelis, skatinantis nuvertinti seksualumą iki instinktų patenkinimo, pažeminti partnerį iki instinktų objekto, labiausiai pavojinga tais atvejais, kai užkerta kelią tikram meilės gyvenimui, kuriam seksualumas - tai išraiška ir viršūnė.

Šiaip ar taip, prostitucija, kaip psichologinė problema, yra ne tiek prostitutės, kiek prostitucijos "vartotojo" reikalas. Prostitučių psichologija nėra problematiška, nes sutampa su labiau ar mažiau psichopatinių asmenybės tipų psichopatologija. Sociologinė atskiro atvejo analizė nieko neprideda. Ir čia pasitvirtina tai, ką kalbėjome kitame kontekste: vien ekonominis skurdas niekam neprimeta tam tikros elgsenos, taigi normalios moters nepriverčia užsiimti prostitucija. Priešingai, tiesiog stebėtina, kaip dažnai moterys nepasiduoda pagundai griebtis prostitucijos, nepaisydamos didžiausio skurdo. Jos apskritai nesvarsto tokios išeities iš ekonominio skurdo, tai joms taip pat savaime suprantama, kaip tipiškai prostitutei savaime suprantama pasirinkti savąjį kelią.

Ontologijos požiūriu suprantama, kad sąmoninga būtis susipina su atsakinga būtimi, sudarydamos vienovę, žmogiškosios būties pilnatvę.

Galime pasakyti ir taip: pavyzdine vadintina elgsena, kai dvasingumas dera su psichologiniais ir fiziologiniais veiksniais. taigi sąvoka "pavyzdinis" egzistenciniu lygiu nusako tai, ką psichologiniu lygiu išreiškia sąvoka "neneurotiškas".

Kuo sudėtingesnis žmogus, tuo menkiau jis atitinka normą - ir vidurkio, ir idealo prasme; aukodamas normalumą ir idealumą jis išperka individualumą. Vis dėlto šio individualumo reikšmė, žmogiškosios asmenybės prasmė visada susijusi su bendruomene. Akmenėlio ypatingumas tampa vertingas tik atsižvelgiant į mozaikos visumą, o asmenybės ypatingumas įgauna prasmę tik tapęs reikšmingas apimlesnei visumai.

... vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, - ir neleistina, kai jis to nebegali.

"Nelaimingi" meilės išgyvenimai irgi ne tik praturtina mus, bet pagilina mus, kaip tik jie mus labiausiai brandina.

Net "nelaiminga", vienpusė meilė praturtina ir teikia laimės...

... meilė neišvengiamai praturtina mylintįjį. Vadinasi, "nelaimingos" meilės nėra ir negali būti; "nelaiminga meilė" reiškia vidinį prieštaravimą. Arba tikrai myliu, taigi jaučiuosi praturtėjęs nepriklausomai nuo to, atsako į mano meilę ar ne; arba myliu ne iš tikrųjų, "turiu omenyj" ne kito žmogaus asmenybę, pastebiu ne ją, matau tik jos kūniškumą ar jos "turimą" kokį nors charakterio bruožą, - taigi galiu būti nelaimingas, tačiau nesu mylintysis. Iš tiesų mus apakina vien įsimylėjimas, o tikra meilė padaro reginčius.

Nesėkmė nereiškia beprasmybės. Tai akivaizdu atsigręžus į buvusios meilės patirtį. Garbingai savęs paklausęs, ar atsižadėtų nelaimingų meilės išgyvenimų, išbrauktų iš savo gyvenimo skausmingas, nelaimingas patirtis, veikiausiai kiekvienas atsakytų neigiamai; kančia anaiptol nereiškė neišsipildymo. Priešingai, kentėdamas žmogus brendo, augo, kančia galbūt jam davė net daugiau, nei būtų suteikusi bet kokia erotinė sėkmė.