Žmogus ieško prasmės

Kartais kančia atlėgsta tą akimirką, kai jai randama prasmė, pavyzdžiui, pasiaukojimas.

Juk gerai žinoma, kad humoras labiau nei kas kitas žmogaus būtyje leidžia atsiriboti nuo aplinkybių, pakilti virš jų, tegul, kaip sakyta, trumpam.

Taigi gyventi - vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas "gyvenimas" nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu - nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis - teisingas - "atsakymas" į joje glūdintį klausimą.

Prasmės ieškojimas - svarbiausia motyvacija žmogaus gyvenime, o ne instinktyvių potraukių "antrinis racionalizavimas". Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą.

Be abejo, prasmės ieškojimas žmogui dažnai sukelia vidinę įtampą, o ne vidinę pusiausvyrą. Tačiau kaip tik tokia įtampa yra būtina psichinės sveikatos prielaida. Drįstu sakyti, kad nėra nieko pasaulyje, kas galėtų veiksmingiau padėti išgyventi net blogiausiomis sąlygomis, kaip žinojimas, kad tavo gyvenimas turi kokią nors prasmę.

Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimio prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kadangi kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui ir iškelia jam problemą, gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja gyvenimas; ir jis gyvenimui gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą; gyvenimui jis gali atsakyti tik už jį būdamas atsakingas. Taigi, pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė.

... žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę. Todėl žmogus yra pasirengęs netgi kentėti, aišku, su sąlyga, kad jo kančia bus prasminga.

Iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

Pasak logoterapijos, gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais: 1) kurdami arba nuveikdami darbą; 2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3) priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu.