Bredberis, Rėjus

Jei nerandi ko tikrovėje, pasitenkini sapnais. 

Visada atsirasdavo žmonių, kurie kažko bijojo, o didžioji dauguma bijojo nežinomybės, bijojo ateities, bijojo praeities, bijojo dabarties, bijojo savęs pačių ir net savo šešėlių. 

Palikę daugiaaukščių celių ir metro vagonų pasaulį, jie atrado poilsį ir ramybę nekalbių vyrų iš prerijų valstijų draugėje, mokančių branginti tylą, padėjusią jiems atgauti dvasinę pusiausvyrą po ilgų metų grūdinimosi Niujorko dėžutėse, narveliuose ir tuneliuose ... buvo tokių, kurie, sprendžiant iš akių, tikėjosi čia rasti Dievą... 

Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis - vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis - sniegas, tyliai krentantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krenta žemyn, krenta į nebūtį. Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba. 

Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės. 

Gyvenimo tikslas - duoti pradžią naujiems gyvenimams ir kuo geriau jį pragyventi. 

Jie mokėjo sugyventi su gamta. Jie per daug nesistengė atskirti žmogų nuo kitų gyvūnų. Štai kur mes padarėme klaidą, kai pasirodė Darvinas. Iš pradžių baisiai apsidžiaugėme ir apkabinome visus: ir Darviną, ir Hakslį, ir Froidą. Paskui staiga pastebėjome, kad Darvinas niekaip nesiderina su mūsų religija. Bent jau mums taip pasirodė. Bet juk tai kvaila! Užsigeidėme pastumti Darviną, Hakslį, Froidą. Jie nesidavė. Ir tada mes, puspročiai, puolėme griauti religiją. Ir mums puikiai sekėsi. Praradome tikėjimą ir pradėjome laužyti galvą - kame gyvenimo prasmė? Jeigu menas yra tik nepatenkintų geismų išraiška, jeigu religija yra savęs apgaudinėjimas, tai kam gi mes gyvename? Tikėjimas viskam surasdavo atsakymą. Bet, pasirodžius Darvinui ir Froidui, jis subankrutavo. Žmonių giminė kaip buvo paklydusi, taip ir liko.
- O marsiečiai, vadinasi, surado teisingą kelia? ...
- Taip. Jie mokėjo taip suderinti mokslą ir religiją, kad šie neneigė vienas kito, o atvirkščiai - vienas kitą turtino. 

Kai ką nors įsikali į galvą, pradedi meluoti sau pačiam. Sakai, kad visi kiti neteisūs, o tu teisus. 

Mes tik vaikėzai trumpomis kelnaitėmis, trikšmingi, nenuoramos, mes tik šūkaujam ir lakstom su savo raketiniais ir atominiais žaisliukais. Bet vien gražią dieną Žemė taps tokia pat kaip Marsas šiandien. Taigi, Marsas mus prablaivins. Tai pamoka apie civilizacijų raidą. Naudinga pamoka. 

Mes, žemiečiai, tiesiog talentingai mokame griauti visa, kas gražu ir didinga. Jeigu mes neatidarėme karštų dešrelių parduotuvės Egipte, Karnako šventovės griuvėsiuose, tai vien dėl to, kad jie toli nuo didžiųjų kelių ir komercinės veiklos ten neišvystysi.