Tolle, Eckhart

Galima sakyti, jūsų savimonė kyla iš tokių dalykų, kurie galutine prasme neturi nieko bendra su tuo, kas esate: iš jūsų visuomeninės padėties, turto, išvaizdos, sėkmių ir nesėkmių, tikėjimo ir taip toliau. Ši netikra, proto sukurta savastis, arba ego, jaučiasi pažeidžiama, nesaugi ir nuolat siekia vis naujų dalykų, su kuriais galėtų susitapatinti, kad patvirtintų savo egzistenciją. Tačiau niekas negali jai suteikti išliekančios pilnatvės jausmo. Tad jos baimės išlieka, taip pat išlieka visi jos trūkumai ir poreikiai. 

Visi čia paminėti vartai yra mirties vartai, nes žengus pro juos miršta netikroji savastis. Tada jūs liaujatės kildinę savo tapatybę iš psichologinio, proto sukurto pavidalo. O po to suvokiate, kad mirtis tėra saviapgaulė, kitaip sakant, iliuzija, nes jūsų tapatinimasis su susikurtu pavidalu buvo netikras. Mirtis tėra iliuzijos pabaiga. Ir ji skausminga tik tol, kol laikotės įsikibę šios iliuzijos. 

Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.
 Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, dainos, žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.  

Yra daugybė būdų, kaip sukurti pauzę nesiliaujančiame minčių sraute. Tam skirtos visos meditacijų rūšys. 

Kai klausotės kito žmogaus, klausykitės ne vien tik protu, klausykitės visu savo kūnu ... Daugelis žmonių nežino, kaip reikia klausytis, nes didžiąją dalį jų dėmesio užvaldęs mąstymas. Taigi jie daugiau dėmesio skiria savo mintims, nei tam, ką sako pašnekovas, ir nė kruopelės neskiria tam, kas iš tiesų vyksta: kalbančiojo Esačiai, slypinčiai už žodžių ir mąstymo. Žinoma, kito žmogaus Esatį įmanoma pajusti tik per savąją. 

O amžinybė, suprantama, tai ne begalinis laikas, o laiko nebuvimas. 

Protas niekuomet negali nei pažinti, nei sukurti grožio ... Daugybė žmonių taip įkalinti savo protuose, kad gamtos grožis jiems iš tikrųjų neegzistuoja ... Nes jie neramūs, šioje akimirkoje jų nėra, jie netikrai mato gėlę, nejaučia jos esmės, jos šventumo - lygiai kaip nepažįsta savęs, nejaučia savo pačių esmės ir savojo šventumo ... Protas, likęs vienas su savimi, kuria pabaisas, kurias mes matome ne vien parodų salėse. Pažvelkite į mūsų miestų vaizdus ir gamybines dykvietes. Nė viena civilizacija nėra sukūrusi tiek bjaurumo. 

[Biblijos] Palyginimai kalba ne apie pasaulio, o apie psichologinio laiko pabaigą. Jie nurodo, kad peržengiamos proto ribos ir atsiranda galimybė pasiekti visiškai kitokią sąmonės būseną. 

Jūsų gyvenimo kelionė turi išorinį tikslą ir vidinį tikslą. Išorinis tikslas - atvykti į paskyrimo vietą, įvykdyti tam tikrą užduotį, pasiekti tą ar aną, o visa tai yra ateityje. Ir jeigu ta paskyrimo vieta tampa svarbesnė už šią akimirką žengiamą žingsnį, tai jūs visiškai paleidžiate iš akių vidinį kelionės tikslą, kuris neturi nieko bendra nei su kelionės kryptimi, nei su tuo, ką jūs darote, nes svarbu yra tik kaip darote ... Kiekvienas išorinis tikslas vieną dieną pasmerktas žlugti, nes jis valdomas visų daiktų ir reiškinių nepastovumo dėsnio. Ir kuo greičiau jūs suprasite, kad išorinis tikslas neteikia ilgalaikio pasitenkinimo, tuo geriau bus jums. Pamatę išorinio tikslo trūkumus, jūs atsisakote savo bergždžių ketinimų tokiu būdu pasiekti laimę ir visas jėgas nukreipiate vidiniam tikslui įgyvendinti. 

Mūsų planetos užteršimas yra tik išorinis vidinio užsiteršimo atspindys ...