Vonegutas, Kurtas

Nė pats Visatos Kūrėjas nežinojo, ką sugalvos Žmogus.
Galbūt Žmogus buvo tobulesnio pasaulio užuomazga. 

Moterys buvo stambūs padarai, todėl ir jų smegenys buvo didelės, tačiau smegenimis jos mažai naudodavosi štai kodėl: per kokią naujovišką mintį gali įsigyti priešų, o norint būti tikroms dėl daugmaž ramaus, patogaus gyvenimo, moterims reikėjo kuo daugiau draugų.
Todėl gyvybės palaikymo dėlei jos išsitreniravo būti ne mąstančios, o pritariančios mašinos. Jų smegenų darbas buvo nesudėtingas: tereikėjo išzonduoti, ką galvoja kiti, ir atitinkamai pačioms galvoti. 

Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos. 

... man žmonės prigrūdo į galvą visokių bjaurių, niekam nereikalingų dalykų, kurie nesiderina vienas su kitu, neatitinka vienas kito, neatitinka realaus gyvenimo, egzistuojančio už mano galvos ribų.
 Nėra kultūros, nėra humaniškos harmonijos mano smegeninėje. 

Ir kiekvieną dieną mūsų vyriausybė praneša, kiek žmonių pavertė lavonais karybos specialistai Vietname. Nieko nepadarysi. 

Romanas vadinosi "Didysis tablo" (...) Knygoje pasakojama apie žemietį ir žemietę, kuriuos pagrobė ateiviai iš kosmoso. Juodu buvo eksponuojami parodoje viename Cirkono-212 zoologijos sode.
 Tų romano personažų būste ant sienos kabojo didelis tablo, tariamai demonstruojantis biržos kursą bei plataus vartojimo prekių kainas, taip pat stovėjo teletaipas, pranešinėjantis biržos naujienas, bei telefonas, tariamai jungiantis juos su maklerio kontora Žemėje. Cirkoniečiai pranešė savo belaisviams, kad žemėje jų vardu investavo milijoną dolerių ir, jei pagrobtieji sumaniai tvarkysią savo finansus, grįžę į žemę, būsią pasakiškai turtingi.
 Ir telefonas, ir didysis tablo, ir teletaipas buvo, be abejo, netikri. Jie buvo įrengti tam, kad stimuliuotų žemiečius žiūrovų minios akivaizdoje ką nors veikti: šokinėti, šūkauti, džiūgauti, raukytis, rautis plaukus, iš baimės leisti į kelnes, šypsotis kaip medinę geležėlę radus. 

O tuo metu ant pastato už Bilio nugaros šviesoraščio kaspinas skelbė dinos naujienas. Žodžiai atsispindėjo vitrinoje. Šviesoraštis skelbė žinias apie valdžią, sportą, neapykantą ir mirtį. Nieko nepadarysi. 

... kareiviai, [tai] kurie žudo tol, kol juos pačius kas nors pribaigia. 

Ramfordas mąstė kariškai: kad nepageidautinas asmuo, kuriam praktiniais sumetimais iš visos širdies linkėjo mirties, serga bjauria liga.(...) Ligoninės personalas Ramfordą laikė neapykantos pritvinkusiu savimyla ir žiausiu seniu. Jis dažnai vienokiais ar kitokiais žodžiais įrodinėjo, kad silpnieji turi mirti. O personalas, žinia, buvo atsidavęs kitokiai idėjai: kad silpniesiems reikia kuo daugiau padėti, kad visi turi gyventi. 

 Kitą sykį Bilis išgirdo, kaip Rouzvoteris sakė psichiatrui:
- Man regis, jeigu jūs neprigalvosit kokių naujų gražių melagysčių, žmonėms greit visai praeis noras gyventi.