Montenis, Mišelis de

Puiku, kai žodžiai nesiskiria nuo darbų... Žodis, kurį lydi darbas, yra svaresnis ir veiksmingesnis... 

Kaip tik tarp paprastų žmonių dažnai galima sutikti nepaprasto kilnumo apraiškų... o tarp turtingųjų ir kilmingųjų jis - dažniausia retenybė. 

Kiekviename žmoguje esama visko, kas būdinga visai žmonių giminei. 

Kiekvienas gali pūsti dūmus kitam į akis ir vaidinti taurų personažą visiems matant, tačiau būti doram savo sielos gelmėse, kur viskas galima ir niekas nemato, - štai kur dorumo viršūnė. 

Laisviausi ir natūraliausi mūsų sielos veiksmai yra patys gražiausi. 

Man vienodai bjaurūs ir viešpatavimas, ir klusnumas. 

Žmonės mėgsta būti nuomojami. Jų sugebėjimai tampa naudingi ne jiems patiems, o tiems, kuriems jie parsidavė į vergiją: juose apsigyvena ne jie patys, o jų nuomininkai. 

Žmonės tokie paslaugūs kitiems, kad tampa priešais patys sau. Niekas niekada nešvaisto kitiems savo pinigų, o štai savo laiką ir gyvenimą švaisto kiekvienas; niekur kitur mes nesame tokie išlaidūs, o kaip tik čia taupumas mums labiausiai praverstų ir būtų vertas tikros pagarbos. 

Kuo didesnį triukšmą sukelia viens ar kitas geras darbas, tuo menkesnis jis man atrodo, nes kyla įtarimas, jog jis ir buvo padarytas daugiau dėl to, kad sukeltų triukšmą, negu dėl to, kad jis yra geras...