Atėjus supratimui, pyktis atslūgsta tą pačią akimirką. Kai tik supranti, nebegali susilaikyti nemylėjęs. Pykti tampa nebeįmanoma. 
Han, Thit Njat
 


Paieška:

YouTube

Ferrero, Bruno

DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 11-14p.)
Balsuoti:
 4.7 (54)
Komentarai (0)
IŠMINTIS

Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė, jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus, patarėjus ir įsakė:

- Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį.

Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų, varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų įvairiausiomis knygomis - didelėmis ir mažomis. Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius sušuko:

- Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!

Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.

- Man jau septyniasdešimt ketveri, - palingavo galvą karalius. - Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau. Padarykite dar vieną santrauką!

Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį vienam kupranugariui.

 - Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, - tarė vis labiau silpstantis valdovas. - Mano akys pavargusios. Niekaip nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską dar labiau!

Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą. Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:

- Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.

Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos. Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:

- Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio išmintį, visą žinojimą...

- Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką".

Dažnas iš mūsų niekada nelaimės svarių apdovanojimų. Netaps milijonieriumi, nedainuos Eurovizijoje, nebus išrinktas prezidentu, negaus Nobelio premijos. Tačiau mums visiems gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos. Švelnus rankos spustelėjimas. Bučinys į skruostą. Mėnulio pilnatis. Laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje. Spragsintis židinys. Spalvingas saulėlydis. Mėgaukis mažomis gyvenimo saldybėmis. Jų yra apsčiai kiekvienam.


(Ferrero, Bruno. Gyvenimas, tai visa ką turime. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 76-77p.)
Balsuoti:
 4.5 (43)
Komentarai (0)

Yra 27 dalykai, jų nevalia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Juk įspėjau, kad taip ir bus. Tu visai kaip tavo motina. Tu nuolatos surūgęs. Na ir nusišnekėjai. Pats dėl visko kaltas. Ko ir vėl nepatenkintas? Liaukis žliumbęs dėl niekų. Ką bedaryčiau, tau visada viskas negerai. Ko nusipelnei, tą ir turi. Kodėl tu manęs niekada nepaklausai? Pasistenk būti atsakingesnis. Apie ką gi taip įsisvajojai? Su tavimi neįmanoma! Nesuprantu, kuriems galams su tavim susidėjau. Nors aiškinu tau viską iki užkimimo, mano žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Padarysiu taip, kaip norėsiu. Jei nepatinka, kraustykis gyventi kitur. Tu niekada nepabaigi visko iki galo. Na ir leptelėjai kvailystę ! Vienintelis dalykas, kurį sugebi - tai galvoti apie save. Jei mane iš tikrųjų mylėtum, taip padarytum. Kalbi kaip mažas vaikas. Keiti savo nuomonę pagal vėjo kryptį. Eik išgerti raminamųjų. Koks tavo reikalas? Nesuprantu tavo paistalų. Manai, tavo žodis visada turi būti paskutinis?"

Yra 37dalykai, juos reikia sakyti tiems, kuriuos mylite: „Puikiai atliktas darbas. Tu - nuostabus. Buvo puiku. Šiandien iš tavęs trykšte trykšta energija. Tu - neatsiejama mano dalis. Aš labai vertinu tai, ką man esi padaręs per šiuos metus. Tu esi tai, kas mano gyvenime svarbiausia, svarbiau už vaikus, už karjerą, už draugus, už viską. Aš laimingas, kad susituokiau su tavimi. Tu mano geriausias draugas iš visų, kuriuos turiu. Jei galėčiau pasukti laiką atgal, ištekėčiau už tavęs dar kartą. Šiandien noriu leisti laiką tik su tavimi. Man labai tavęs trūko. Visą dieną nesilioviau apie tave galvojęs. Nuostabu pabusti šalia tavęs. Visada tave mylėsiu. Man patinka tavo akių švytėjimas, kai šypsaisi. Šiandien gražiai atrodai, kaip ir visada. Aš pasitikiu tavimi. Žinau, kad visada galėsiu tavimi remtis. Tavo dėka jaučiuosi gerai. Didžiuojuosi, kad tu - su manimi. Atsiprašau! Aš suklydau. Kas tau labiau patiktų? Ką ketini daryti? Man malonu klausytis tavęs. Tu tokia ypatinga. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs. Noriu, kad tau būtųgera su manimi. Kuo galėčiau tau padėti? Melskis už mane. Šiandien už tave meldžiausi. Man brangi kiekviena akimirka, praleista su tavimi. Ačiū už tavo meilę. Ačiū, kad priimi mane tokį, koks esu. Ačiū, kad esame drauge. Su tavimi mano gyvenimas yra gražesnis."


(Ferrero, Bruno. Gyvenimas, tai visa ką turime. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2004, 70-71p.)
Balsuoti:
 4.7 (56)
Komentarai (1)
Akvariume gyveno dvi auksinės žuvelės. Tingiai plaukiodamos ratu, jos turėjo laiko ir pafilosofuoti. Sykį viena paklausė:
- Ar tu tiki Dievą?
- Žinoma!
- Iš kur žinai, kad jis yra?
- O kas gi kitas, tavo manymu, kasdien
keičia akvariumo vandenį?

(Ferrero, Bruno. Auksinių žuvelių paslaptis. Vilnius: Katalikų pasaulis. 2003, 3p.)
Balsuoti:
 5.0 (30)
Komentarai (0)
Surasta: 24
1 2 3