Diatribės

Išminčius nepyks ant nusidėjelių. Kodėl? Todėl, kad žino, jog niekas negimsta išminčiumi: juo tampama.

... daugiau naudos iš kelių įsikaltų išminties taisyklių, pirštu pasiekiamų ir naudojamų, negu iš daugybės išmoktų, bet nelaikomų po ranka.

Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.

Gyvenimas yra ne kas kita, kaip gladiatorių mokykla: su tais pačiais ir kartu geriama, ir kaunamasi.

Jis - nedėkingas. Nuskriaudė ne mane, bet save. Aš jau pasinaudojoau geradaryste duodamas. Todėl darysiu gera ne tingiau, o uoliau; ko netekau su šiuo žmogumi, atgausiu iš kitų. Bet ir šiam antrą kartą darysiu gera, kaip geras valstietis įveiksiu nederlingą žemę rūpesčiu ir priežiūra. Geradarystė pražūva tik man, o žmogus - žmonijai. Nedidžiadvasis vyras daro gera ir praranda, didžiadvasis vyras ir vėl daro gera.

Kaip garbė noriau lydi jos vengiančius, taip geradarysčių vaisius mieliau nunoksta tiems geradariams, kurie leidžia būti nedėkingiems.

Kas nenori priimti naujų gerų darbų, tas, matyt, įžeistas ankstesniųjų.

... kiekvienas myli savo gerus darbus...

Kaip pasaulio pareiga yra varyti ratu daiktų tvarką, kaip saulės pareiga keisti saulėtekio ir saulėlydžio vietą, ir šie mums sveiki dalykai teikiami neatlyginamai, taip vyro pareiga yra tarp kitų darbų teikti geradarystę. Taigi kodėl jis teikia? Tam, kad teiktų, kad neprarastų progos daryti gera.

Darantis gera mėgdžioja dievus, siekiantis atlyginimo - palūkininkus.