Sąmonės praskaidrėjimo kelias, I tomas

Pasaulis per daug grubus pranašų sieloms; jų širdys per daug švelnios jam. 

Žmogaus suvokiamas ar nesuvokiamas, bet kiekviename iš mūsų gyvena stiprus sielos, siekiančios išsiveržti iš nelaisvės, siekiančios sutraukyti ją varžančius pančius, liūdesys. Atsiliepimas į šį siekį turi būti dvasingumo įgijimas. 

Kiekviena būtybė turi savo pašaukimą, ir jos pašaukimas - tai šviesa, kuri nušviečia jos gyvenimą. Žmogus, ignoruojantis savo pašaukimą, panašus į neuždegtą žibintą. Tas, kuris nuoširdžiai ieško savo tikrojo pašaukimo gyvenime, pats yra to pašaukimo ieškomas. Jam besikoncentruojant į ieškojimą, šviesa pradeda skverbtis į jo sumaištį - vadinkite tai atsivėrimu, vadinkite tai įkvėpimu, vadinkite tai, kaip norite. Nepasitikėjimas veda į šoną. Nuoširdumas veda tiesiai į tikslą. 

... vienintelis mūsų gyvenimo, čia, žemėje, tikslas, jeigu tik toks iš viso egzistuoja, yra sėkmingas atlikimas tų reikalavimų, kuriuos mums pateikia gyvenimas. 

Aš išėjau į nebūtį - išnykau; ir - o stebūkle!
Aš buvau pats gyvenimas. 

Kai žmogus rašo, jis išvedžioja rašmenis ant uolos, lapo, popieriaus, medžio ar plieno. Kai Dievas rašo, tai tie rašmenys - gyvos būtybės. 

Yra posakis, kad reformatorius - tai civilizacijos kūdikis, o pranašas - jos tėvas. 

Išmintis (gr. - Sophia) nepriklauso ir niekada nepriklausė jokiai vienai religijai, tautai, rasei, tai žmonijos evoliucijos po kruopelę surinktas lobis.