Kūno maištas

Turbūt potraukis blogiausias tuo, kad viską ir visus padaro tavo priešais. Laiką, tavo kūną, kuris į save dėmesį atkreipia tik varginančiomis reikmėmis, draugus ir šeimą, kurių rūpesčių negali išsklaidyti, pasaulį, kuris tik reikalauja ir kuriam nesijauti pribrendęs. 

Įkyri priklausomybė nuo cheminių medžiagų gali turėti katastrofiškų padarinių, nes ji užkerta kelią tikriems jausmams ir emocijoms. Narkotikai gali sukelti euforiją, paskatinti žiauraus auklėjimo nuslopintą kūrybingumą, bet kūnas tokio susvetimėjimo visą gyvenimą netvers ... Vartojant teisėtus narkotikus (alkoholį, cigaretes, medikamentus) dažnai mėginama užpildyti motinos paliktą tuštumą. Vaikas, iš motinos negavęs reikiamo maisto, vėliau nebegalės jo rasti. Susilaikant nuo narkotikų ta ertmė tiesiogine prasme juntama kaip fizinis alkis, kaip tuščio susitraukusio skrandžio mėšlungis. Veikiausiai pagrindas potraukiams atsiranda pačioje gyvenimo pradžioje, tada padedami pamatai bulimijai ir kitiems valgymo sutrikimams. Kūnas aiškiai parodo, kad jam, mažytei būtybei (praeityje), kažko būtinai reikėjo, tačiau tol, kol emocijos išjungtos, ši žinia lieka nesuprasta. Taip mažo vaiko vargai suvokiami kaip dabartinis stygius, ir bet kokie bandymai jį pašalinti esamu laiku žlunga.

Atpalaiduojantys masažai ir įvairiausios kūno terapijos gali suteikti laikiną palengvėjimą, nes, pavyzdžiui, panaikina išstumtų emocijų spaudimą raumenims ir jungiamiesiems audiniams, sumažina įtampą ir taip numalšina skausmą. Vis dėlto, jei emocijų priežastys liks nežinomos, tas spaudimas kitą dieną gali vėl atsirasti ...  

Tėvai su vaiku tinkamai nebendrauja dažnai ne iš blogos valios , o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė tokio dėmesio ir nė nenumano, kad taip gali būti. 

Mažų vaikų mušimas visada yra smurtas, jo padariniai sunkūs ir dažniausiai išlieka visą gyvenimą. Patirta prievarta kaupiasi vaiko kūne, vėliau, suaugus, ji nukreipiama į kitus žmones ar net tautas, arba andai muštas vaikas ją atgręžia į save, tai lemia depresiją, narkomaniją, sunkias ligas, savižudybę ar ankstyvą mirtį. 

Kiekvienas vaikystėje muštas žmogus neatsparus baimei, ir kiekvienas, vaikystėje nepatyręs meilės, jos ilgisi, dažniausiai visą gyvenimą. 

Bėgimą nuo vaikystėje patirtų kančių galima pastebėti ir religiniame klusnume, ir cinizme, ironijoje bei kitose susvetimėjimo su savimi formose, prisidengiančiose filosofija arba literatūra. Vis dėlto galiausiai kūnas ima maištauti. Net jei jį laikinai galima nuraminti narkotikais, cigaretėmis ar medikamentais, paprastai jo žodis būna paskutinis, nes saviapgaulę jis permato greičiau nei mūsų protas, ypač jei šis nuo vaikystės buvo kreipiamas funkcionuoti netikroje savastyje. Galima nepaisyti kūno žinios ar iš jos šaipytis, bet kiekvienu atveju verta atkreipti dėmesį į jo maištą. Jo kalba - tai autentiška tikrosios mūsų savasties ir gyvybingumo galių išraiška. 

Tėvų žiaurybės – tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir – gal net svarbiau – draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino. Kiekvienas vaikas besąlygiškai myli tėvus, kad ir ką jam darytų.