Poetas

... poetai yra vaduojantys dievai. Senovės britų bardai savo vietą visuomenėje apibūdina taip: "Tie, kurie laisvi visur". Poetai yra laisvi ir kuria laisvę.  

Vaizduotė visiškai apsvaigina poetą. Veikia ji ir kitus žmones ... Simboliai neabejotinai palaiko ir išlaisvina žmones ... Todėl poetai yra vaduojantys dievai. Žmonės jų dėka iš tiesų patiria nepažintą jausmą, kad jų pasaulyje esama kito pasaulio ar net daugybės pasaulių; mat, kartą patyręs metamorfozę, įgyji dievišką pojūtį, kad ji niekada nesibaigia.  

Čia tas pat kaip ir su vaikų žaislais. Brukdami jiems į rankas visokias lėles, būgnus, arklius ir prikimšdami jų pilnus kambarius, atitraukiam vaikų dėmesį nuo aiškių ir viską pasakančių gamtos objektų - saulės, mėnulio, gyvūnų, vandens ir akmenų, kurie galėtų būti jų žaislai. 

Esama paslapties, kurią greitai sužino kiekvienas protingas žmogus, kad, be tos energijos, kurios turi ir kuri suvokiama protu, jis gali pasisemti ypatingų jėgų (tarsi atsivėrus antram protui), jei atsiduotų daiktų prigimčiai ir suvoktų, jog, be tų galių, kurios priklauso jam kaip individui, jo viduje slypi didžiulė pamatinė jėga, leidžianti be galo daug padaryti, jei nesipriešintų toms nežemiškoms jėgoms ir leistų savyje gyventi: kai žmogus įtrauktas į visatos gyvenimą, jo kalba yra griaustinis, jo mintis - įstatymas, o žodžiai - visur suprantami, lyg būtų augalai arba gyvūnai. 

Gamtoje vyksta daiktų metamorfozės į aukštesnes organiškas formas, o kintančios daiktų esmės linkusios virsti melodijomis. Visi daiktai turi savo demoną, arba dvasią. Kiekvieno daikto formą atspindi akies tinklainė, o jo dvasia atsispindi muzikoje. Jūra, kalnų virtinė, Niagara, kiekviena gėlių lysvė visuomet buvo ir liks pasaulio muzikos fone melodijomis, kurios sklaidosi tarsi kvapai erdvėje, ir jautrios klausos žmogus, tuos garsus atpažinęs, stengsis užrašyti kiekvieną natą, nė vienos iš jų nesumenkindamas ir neiškreipdamas.  

Poetai sukūrė visus žodžius, todėl kalba yra istorijos archyvas, savotiškas mūzų kapas, jeigu galima taip pasakyti. Nors pirmapradė daugumos žodžių kilmė užmiršta, kiekvienas naujas žodis yra talento blyksnis. 

... apsišvietusiam protui nesvarbi technikos išradimų gausa. Galite pridėti dar milijonus, ir jie nenustebins, vis tiek tebebus, kaip rugio grūdelis. Dvasinio pobūdžio dalykų neįmanoma pakeisti, kad ir kiek ypatybių kistų ar nekistų, kaip nė vienas kalnas nėra toks didelis, kad pakeistų rutulišką žemės formą. Kai guvus kaimo vaikinas pirmą kartą atsiduria mieste , savimi patenkintą miestelėną stebina jo menkas domėjimasis tuo, kas čia dedasi. Žinoma, jis mato gražius namus ir gerai suvokia, kad nieko panašaus iki tol nėra regėjęs, bet priima tai su tokiu pat stebėtinu lengvumu, kaip kad poetas randa vietą geležinkeliui. Pagrindinė naujo reiškinio vertybė ta, kad jis ką nors prideda prie tokio didelio ir pastovaus reiškinio kaip Gyvenimas, kuriam bet kas yra maža ir kuris nemato skirtumo tarp kriauklių vėrinėlio ir visos Amerikos pramonės. 

Žmogus, kad ir kiek kartų būtų nusivylęs, vis laukia pasirodant bendražygio, vesiančio prie tiesos, kuri jam taptų sava.

Mes suvokiame, kad pasaulio paslaptis didžiulė, bet nežinom, kas ir kaip mums padės ją atskleisti. Jos raktą galėtų duoti kalnų vingis, neregėtas veidas, pirmą kart sutiktas žmogus.

Visa poezija buvo parašyta prieš atsirandant laikui, ir mes, būdami taip puikiai sukurti, galime įsiskverbti į tą erdvę, kur pats oras yra muzika, ir išgirsti jos pirmapradžius šnabždesius, ir pabandyti juos užrašyti, bet vis praleidžiam kokį žodį arba posmą, pakeičiam juos ko nors savu, ir tai sugadina visą eilėraštį. Jautresnės klausos žmonėms pavyksta užrašyti tuos ritmus tiksliau, ir šios transkripcijos, nors ir netobulos, tampa tautų himnais. Gamta yra tokia tyra, neginčijamai graži, tokia gera, dosni ir protinga, kad pati mums parodo, kaip viskas turi būti perteikta ir suprasta. Žodžiai ir darbai yra neatskiriamos dieviškos energijos formos. Žodžiai taip pat yra veiksmai, o veiksmai yra žodžių rūšis.