Pranašas. Pranašo sodas

O mylėti gyvenimą per darbą - tai priartėti prie pačių gyvenimo paslapties gelmių. 

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs besiilginčio gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus rūmuose, kurių jūs net svajonėse negalite aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.  

Mylėkit viens kitą, bet meilės nepaverskite pančiais:
Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit viens kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit viens kitam duonos, bet nekąskit nuo tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu, ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras,
Kaip po vieną yra liutnios stygos, nors virpa ta pačia muzika. 

Būti reiškia būti audėju reginčiais pirštais, statytoju, atidžiu šviesai ir erdvei; būti artoju ir jausti, kad su kiekviena pasėta sėkla jūs paslepiate lobį; 

Tik atviraširdžiai pasikinko vėją. 

... jei ištirtum savo sielos gelmes ir išmatuotum erdvių aukštumas, išgirstum tik vieną melodiją, ir toje melodijoje akmuo su žvaigžde gieda tobulai sutardamos. 

Gyvenimo atspindys jūsų sieloje ne mažesnis už patį gyvenimą. 

Mano draugai ir mano bendrakeleiviai, apgailėkite tautą, kurioj pilna tikėjimų, bet nėra šventumo.
Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.
Apgailėkite tautą, kuri paniekina aistrą sapne, tačiau pasiduoda jai pabudę.
Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik laidotuvių eisenoje, neturi kuo didžiuotis, kaip tik griuvėsiais, ir niekad nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.
Užjauskite tautą, kurios politikas yra lapė, filosofas - žonglierius, o menas - skylių lopymas ir beždžioniavimas.
Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sutinka trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.
Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nebylūs nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.
Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.
 

Jūsų vilčių ir troškimų gelmėse glūdi tylus žinojimas apie anapus;
Ir lyg po sniegu miegančios sėklos jūsų širdys sapnuoja pavasarį.
Pasitikėkite sapnais, nes juose slypi vartai į amžinybę. 

Grožis yra į save veidrodyje žvelgianti amžinatvė.