... žmonės, kurie neturi jokios savigarbos, neišmano, kaip rodyti pagarbą kitiems. 
Sharma, Robin
 


Paieška:

YouTube

Gyvenimo išminties aforizmai

... sunku paaiškinti, kodėl žmogus, vos tik pajutęs kitų palankią nuomonę ar kai kas nors paglosto jos savimeilę, širdyje taip džiaugiasi. Panašiai kaip katė glostoma murkia, taip ir žmogaus veidas nušvinta palaima, kai jį kas giria;  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 65p.)
Balsuoti:
 3.8 (5)
Komentarai (0)
Juk turėti iš prigimties tiek, kad galėtum patogiai gyventi vienas, be šeimos, visai nepriklausomas, t. y. be privalomo darbo yra neįkainojama vertybė, nes turtas - tai garantas, sauga nuo žmogaus gyvenimui būdingų ir negandų, išsivadavimas iš visuotinio jungo, tos natūralios žemės vaiko dalios. Tik tokio palankaus likimo atveju esi gimęs laisvas, tik tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų esi sui juris, savo laiko ir jėgų šeimininkas, galįs kiekvieną rytą pasakyti: "Ši diena yra mano." ... Tačiau didžiausią vertę paveldėtas turtas įgyja tada, kai jis atitenka tam, kuris apdovanotas aukštesnėmis dvasios galiomis ir siekia tikslų, neturinčių nieko bendra su turtėjimu: savo skolą jis atlygins žmonijai šimteriopai darydamas ir kurdamas tai, ko niekas kitas neįstangia ir kas visiems išeina į naudą ar net teikia garbę. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 58p.)
Balsuoti:
 5.0 (5)
Komentarai (0)
Šiaip jau paprastam žmogui gyvenimo malonumų tenka dairytis kitur, dalykuose, glūdinčiuose ne jame pačiame; tai gali būti turtas, tarnyba, žmona ir vaikai, draugai, kompanijos ir t.t.; visa tai yra jo laimės šaltiniai, todėl toks žmogus pasijunta didžiai nelaimingas, kai tuos šaltinius praranda arba jais nusivilia. Šį santykį galime nusakyti taip: svorio centras yra šalia žmogaus. kaip tik dėl tos priežasties tokio žmogaus norai ir užgaidos nuolat kaitaliojais; jeigu jis turi ganėtinai storą piniginę, tada perka tai vilą, tai arklius, tai rengia pobūvius, tai keliauja, apskritai gyvena plačiai; taip jis elgiasi todėl, kad malonumų ieško išoriniame pasaulyje, kaip tas nusikamavęs ligonis, kuris tikisi susigrąžinti sveikatą ir jėgas gerdamas sultinį ir vartodamas vaistus, pamiršęs, jog tikrasis sveikatos šaltinis - jo paties gyvybingosios jėgos. kad iš karto nešoktume prie kitos kraštutinybės, palyginkime šiaip žmogų, ne kokią įžymybę, bet vis tiek turintį šiek tiek daugiau dvasinių jėgų nei koks prastuolis, ir tada pamatysime, kad toks žmogus, išsekus išorinių malonumų šaltiniams arba nustojus jiems būti patraukliems, imasi mėgėjiško meno arba tikrų mokslų, tarkime botanikos, mineralogijos, fizikos, astronomijos, istorijos ir kt. ; tai teikia jam nemaža malonumo ir kartu jis pailsi. tada galimae sakyti, kad svorio centras iš dalies jau glūdi jame pačiame. Bet kadangi diletantizmas mene dar toli gražu neprilygsta talentui, o tikrieji mokslai nagrinėja tik reiškinių santykius, tai žmogaus tie pomėgiai negali visai patenkinti, jie nepajėgūs visiškai užpildyti jo esmę ir susilieti su gyvenimu taip, kad jis nustotų domėjęsis viskuo kitu. Tai įmanoma tik nepaprastų dvasinių galių žmogui, vadinamam genijumi, nes tik jis geba būties ir daiktų esmę suvokti kaip visumą, paversti ją absoliučia tema ir šią ypatingą įžvalgą labai savitai išreikšti mene, poezijoje ar filosofijoje. Todėl toks žmogus geidžia, kad niekas jo netrikdytų, kad jis galėtų gilintis į save, savo mintis ir darbus: vienatvė jam yra miela, laisvalaikis - didis gėris, o visa kita - nebūtina; o jei kas ir yra, tai dažnai tik našta. Tad apie tokį žmogų ir galime sakyti, kad jo svorio centras glūdi visiškai jame. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 43-45p.)
Balsuoti:
 4.9 (10)
Komentarai (0)
Kas kita - dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti - vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas - kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, - poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire'as: il n'est de vrais plaisirs qu'avec de vrais besoins [nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];   

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 42p.)
Balsuoti:
 4.3 (7)
Komentarai (0)
Apskritai kiekvienas rimto darbo neturintis individas pagal savo jėgų pobūdį pasirinks ir joms tinkamą žaidimą: kėglius arba šachmatus, medžioklę arba tapybą, žirgų lenktynes arba muziką, kortavimą arba poeziją, heraldiką arba filosofiją ir t. t. Šį dalyką galima tirti net nuodugniai, t. y. nagrinėti tai, kaip reiškiasi žmogaus jėgos, kitaip sakant, sutelkti dėmesį į tris svarbiausias fiziologines jėgas; įsigilinę į jų betikslį žaismą pamatome, kad jos sudaro pamatą trims grupėms malonumų, iš kurių žmogus, atsižvelgdamas į savąją dominuojančią jėgą, rinksis tinkamiausius. Pirmoji grupė - reprodukcijos malonumai: valgymas, gėrimas, virškinimas, ilsėjimasis ir miegas. Šie malonumai kai kurioms tautoms priskiriami net kaip nacionaliniai. Antroji grupė - iritacijos malonumai: keliavimas, gimnastika, ristynės, šokiai, fechtavimas, jojimas, įvairūs atletiniai žaidimai, taip pat medžioklė ir net grumtynės bei karas. Trečioji grupė - sensibilumo malonumai: stebėjimas, mąstymas, išgyvenimai, poetinė kūryba, tapyba, muzikavimas, mokymasis, skaitymas, meditavimas, išradyba, filosofavimas ir t. t. Kokia kiekvienos tų malonumų rūšies vertė, trukmė, stiprumas, galima nagrinėti atskirai, bet tai palieku skaitytojui.  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 39p.)
Balsuoti:
 5.0 (6)
Komentarai (0)
Štai kodėl kortavimas visose šalyse pasidarė svarbiausia visuomenės veikla; jis rodo, ko visuomenė verta ir kad aiškiai bankrutavo mąstymas. Neturėdami minčių, kuriomis galėtų dalytis vieni su kitais, žmonės dalijasi kortomis, stengdamiesi iš partnerio išgvelbti pinigus. Vargšė žmonių giminė! Kad nebūčiau šališkas, pasakysiu, jog kortavimui pateisinti esama visokiausių argumentų: girdi, tai rengiamasi profesinei, dalykinei veiklai, nes čia mokomasi gudriai pasinaudoti atsitiktinai susiklostančiomis aplinkybėmis (kortos) žūtbūt išpešti sau naudos, pratinamasi, siekiant tikslo, išsaugoti savitvardą ir nutaisyti gerą miną žaidžiant blogą žaidimą. Juk esmė čia ta, kad įvairiausiais būdais, visokiausiomis suktybėmis stengiamasi pasisavinti tai, kas priklauso kitam. Bet įprotis taip elgtis lošiant kortomis, įsišaknija ir pereina į praktinį gyvenimą: žmogus šį principą pamažu ima taikyti ir turto - mano tavo - reikaluose; jam pradeda atrodyti, kad kiekvienas pranašumas, kurį jis šią akimirką turi, yra galimas, jei tik nedraudžia įstatymas. Tokių pavyzdžių gyvenime per akis.  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 34-35p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 32-33p.)
Balsuoti:
 4.7 (15)
Komentarai (0)
Išmintingas žmogus pirmiausia kratysis visokių kamuojančių rūpesčių bei nemalonumų, geis ramybės ir laiko, kitaip sakant, ieškos tylaus ir kuklaus gyvenimo, kur kuo mažiau būtų tampomas, ir todėl, šiek tiek pasižmonėjęs vadinamoje visuomenėje, rinksis uždarą gyvenimo būdą, o jeigu jis tikras intelektualas - net vienatvę. Nes juo turtingesnis žmogaus dvasinis pasaulis, juo mažiau jam reikia išorės, juo menkesnė kitų reikšmė. Štai kodėl intelektualumas daro žmogų uždarą ir nekalbų. Žinoma, jei draugijos kokybę būtų galima kompensuoti kiekybe, tuomet gal būtų verta bendrauti ir su visu pasauliu; deja, šimto kvailių būrys neatstoja vieno išmintingo žmogaus.  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 32p.)
Balsuoti:
 4.4 (10)
Komentarai (0)
... žmogaus kruvinu darbu pelnytos poilsio valandos, suteikdamos kiekvienam galimybę mėgautis savo intelektu ir individualybe, yra visos jo egzistencijos vaisius ir turtas; šiaip jau jo egzistenciją sudaro vien rūpesčiai ir darbas. O kuo dauguma žmonių užpildo tas valandas? Nuoboduliu ir paikystėmis - jei tuo metu nėra paskendę kūniškuose malonumuose ar neužsiiminėja niekais. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 33p.)
Balsuoti:
 5.0 (8)
Komentarai (0)
Net ir per daug nesigilindami pastebėsime esant dviejų žmonių laimės priešų - sielvarto ir nuobodulio. Dar galima pridurti, kad tiek, kiek mums pavyksta atitrūkti nuo vieno, tiek pat priartėjame prie kito, ir priešingai ... Išoriniai veiksniai - vargas ir nepritekliai - gimdo sielvartą, o gyvenimas be rūpesčių ir visko pertekus - nuobodulį. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 30p.)
Balsuoti:
 5.0 (6)
Komentarai (0)
Surasta: 59
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis