Broliai Karamazovai, 2 tomas

Be kentėjimo koks gi būtų malonumas? 

... deja, tiesa beveik visada būna ne sąmojinga. 

Ko vertas tikėjimas per prievartą? 

- Ar tu pastebėjai, kaip susitinka ir apsiuosto šunys? Čia kažkoks jiems bendras gamtos dėsnis.
- Taip, kažkoks juokingas.
- Ne, nejuokingas, tu klysti. Gamtoje nieko juokingo nėra, kad ir kaip ten atrodytų prietaringam žmogui. Jei šunys galėtų protauti ir kritikuoti, tai tikriausiai rastų tiek pat juokingų dalykų, o gal dar daugiau, žmonių, jų valdovų, socialiniuose santykiuose, - gal dar daugiau; aš kartoju tai todėl, kad esu tvirtai įsitikinęs, jog kvailysčių mes darome kur kas daugiau. 

Palaistyk žemę savo džiaugsmo ašaromis ir mylėk tas savo ašaras... 

Tikroji tiesa ir tikras grožis visada verčia mus visiems viską atleisti ...

Kas myli žmones, tas ir jų džiaugsmą myli... 

... drąsiai tvirtinu, kad nuoširdžiai gerbiu tokią jo širdies prigimtį. Be abejonės, kitas jaunuolis, savo širdies įspūdžius kaupęs atsargiai, mokąs mylėti ne karštai, o tik šiltai, pasižymįs nors ir neklystančiu protu, bet per daug jau pagal jo amžių blaiviu (todėl ir pigiu), toks jaunuolis, sakau, būtų išvengęs to, kas atsitiko mano jaunuoliui, bet kartais iš tiesų garbingiau būna kuo nors per daug susižavėti, kad ir neprotingai, bet vis dėlto iš didelės meilės tam, kas įvyko, negu visiškai niekuo nesižavėti. O juo labiau jaunystėje, nes per daug blaiviai galvojantis jaunuolis yra nepatikimas ir ne kiek tevertas - štai kokia mano nuomonė!