BIBLIJA. Senasis Testamentas. Psalmynas

Tebūna mūsų sūnūs lyg sodinukai,
gerai auklėti jaunystėje;
mūsų dukterys lyg šaunios kolonos,
nudailintos rūmams papuošti.
(144:12) 

VIEŠPATIE, kas yra žmogus, kad tu juo rūpiniesi,
mirtingas žmogus, kad kreipi į jį dėmesį?
Žmogus yra lyg vėjo dvelktelėjimas, –
jo dienos lyg dingstantis šešėlis.
(144:3-4) 

[Kreipimasis į Dievą]
Neteisk savo tarno,
nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.
(143:2) 

Teplaka mane teisusis iš gerumo,
ištikimas draugas mane tepamoko.
(141:5) 

Žinau, kad VIEŠPATS gina vargšo reikalus
ir beturčių teises.
Teisieji tikrai dėkos tavo vardui,
dorieji gyvens tavo Artume.
(140:13-14) 

Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,
išmėgink mane ir žinok mano mintis.
Pažiūrėk, ar einu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu.
(139:23-24) 

Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave,
nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo visi darbai nuostabūs, –
tai žinau labai gerai.
Mano išvaizda tau buvo žinoma,
kai buvau slapta kuriamas,
rūpestingai sudėtas žemės gelmėse[i6] –
tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos,
kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
(139:13-16) 

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Tavo žinojimas man per nuostabus, –
man per gilus, negaliu jo pasiekti.
(139:1-6) 

Juk nors VIEŠPATS yra aukštybėse,
jis rūpinasi kukliaisiais,
o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.
(138:6) 

Maitinsies savo triūso vaisiais, – būsi laimingas ir tau seksis.
(128:2)