Ecce homo

Mano žmogaus didybės formulė - amor fati: nenorėti nieko, kad būtų kitaip, nei ateity, nei praeity, nei per amžių amžius.
[amor fati-(lot.) likimo meilė]

Kuo mažiau sėdėti; nepasitikėti nė viena mintim, gimusia ne atviram ore ore ir ne laisvai judant, - kuriai gimstant nesismagino ir raumenys. Visi prietarai kyla iš vidurių. - Užsisėdėjimas - kartą esujau sakęs - tai tikroji nuodėmė ... 

... aš suprantu filosofą - kaip baisingą sprogstamąją medžiagą, keliančią pavojų visa kam ... 

Moteriškė, kuo labiau ji moteriškė, rankomis kojomis ginasi nuo teisių apskritai: juk natūrali dalykų padėtis, amžinasis lyčių karas suteikia jai geroką pirmenybę. 

Moteriškė neapsakomai daug piktesnė už vyrą, be to protingesnė; gerumas moteriškei - jau išsigimimo forma... 

... paprašyti ... gali būti dar didesnis draugiškumas nei ką nors duoti... 

O pagal ką iš esmės atpažįstame vykėlį! Kad vykęs žmogus malonus mūsų jutimams: kad išdrožtas iš sykiu ir tvirto, ir švelnaus, ir kvapnaus medžio. Jam skanu tik tai, kas jam tinka; vos tik peržengus tinkamumo ribą, jis prarandą malonumą, ūpą. Jis atspėja vaistus nuo visų kenksmų, piktus atsitiktinumus pakreipia savo naudai; kas jo nepražudo, tik sustiprina jį. Iš viso, ką mato, girdi, patiria, jis instinktyviai kaupia savo sumą - jis yra pasirinkimo principas, jam daug kas yra nesvarbu. Jis visada savoj draugijoj, ar bendraudamas su knygomis, su žmonėmis, ar su kraštovaizdžiais: pasirinkdamas, prisiliesdamas, pasitikėdamas jis daro garbę... Į bet kokius dirgesius jis reaguoja lėtai, su neskuba, išugdyta ilgo atsargumo ir priverstinio išdidumo, - tikrindamas jis prisileidžia dirgiklį ir nė neketina eiti o pasitikti. Jis netiki nei "nelaime", nei "kalte": visada susidoroja, su savimi, su kitais, jis geba užmiršti, - yra toks stiprus, kad visa jam turi išeiti į gera. 

... iš esmės visada buvo draudžiama tik tiesa. 

Paskiausia, ką aš imčiau žadėti, būtų "pagerinti" žmoniją.