Orwell, George

Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai, - tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė. 

Jeigu nori valdyti, ir valdyti ilgai, tai turi mokėti panaikinti realybės jausmą, nes valdymo paslaptis yra derinti tikėjimą savo paties neklaidingumu su gebėjimu mokytis iš praeities klaidų. 

Neproduktyvios tautos anksčiau ar vėliau visada būdavo nukariaujamos ... 

Karo esmė yra naikinti, nebūtinai žmones, bet jų darbo produktus. Karas įgalina suskaldyti į gabalus, ištėkšti į stratosferą, nuskandinti jūros gelmėse medžiagas, kurios kitu atveju suteiktų masėms per daug komforto ir padarytų jas per daug apsišvietusias. Net jei ginklai ir nesunaikinami mūšio lauke, jų gamyba yra patogus būdas eikvoti darbo jėgai, nepagaminant to, ką galima vartoti. 

Nuo to momento, kai atsirado mašinos, visiems mąstantiems žmonėms paaiškėjo, kad dingo sunkaus žmonių darbo butinybė ir didele dalimi - pamatas neligybei. Jei mašinos būtų sąmoningai naudojamos tik gerovės kėlimo tikslui, tai alkio, juodo darbo, nešvaros, neraštingumo ir ligų būtų buvę galima atsikratyti per keletą kartų. Tiesą sakant, net ir neišsikėlus tokių sąmoningų tikslų, bet tiesiog savaime kaupiantis turtams, kurių kartais neįmanoma nenaudoti, mašinos labai pakėlė vidutinį žmonių gyvenimo lygį per penkiasdešimt metų devyniolikto amžiaus gale ir dvidešimtojo pradžioje.
Bet buvo aišku ir tai, kad visuotinis gerovės kilimas gresia sunaikinti - ir tam tikru mastu jau naikina - hierarchinę visuomenę ... Mat jei visi turės daug laiko ir užtikrintą pragyvenimą, tai tos didžiulės masės žmonių, kurios dabar yra prislėgtos skurdo, pasidarys apsišvietusios ir ims pačios mąstyti; o kai taip atsitiks, jos anksčiau ar vėliau supras, kad ta privilegijuota mažuma neatlieka jokios funkcijos, ir nušluos ją. Apskritai - hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo. 

Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriausiai jau nuo neolito eros pabaigos pasaulyje buvo trijų rūšių žmonės - aukštieji, vidutinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis pasitvirtindavo tas pats modelis, taip kaip giroskopas visada grįžta į pusiausvyrą, nors ir kaip smarkiai būtų pastumtas į vieną ar kitą pusę...
Šių trijų grupių tikslai yra absoliučiai priešingi... Aukštųjų tikslas yra išlikti esamoje padėtyj. Viduriniųjų tikslas - pasikeisti vietomis su aukštaisiais. Žemųjų tikslas, jeigu jie jį turi, - mat būdingas jų bruožas yra tas, kad jie yra taip palaužti sunkaus darbo, jog nelabai suvokia dalykus, pranokstančius gyvenimo kasdienybę, panaikinti visus skirtumus ir sukurti visuomenę, kurioje visi žmonės būtų lygūs ... Iš tų trijų grupių tik žemiesiems niekada net laikinai nepavyksta pasiekti savo tikslų. Būtų perdėta, jei pasakytume, kad per visą istoriją nepasiekta jokios materialios pažangos ... Bet ... Žemųjų požiūriu, nė viena istorinė permaina nėra reiškusi daugiau kaip jų šeimininko pakeitimą.

Jei laikysies smulkių taisyklių, tai galėsi pažeidinėti didžiąsias. 

- Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas - susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos ... Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė.  

Ministerija turėjo ne tik tenkinti daugiaplanės partijos reikmes, bet ir pakartoti visas savo operacijas proletariatui. Egzistavo visa grandinė skyrių, užsiėmusių proletariato literatūra, muzika, drama ir pramogomis. Čia buvo leidžiama niekam tikę laikraščiai, kuriuose nėra beveik nieko, tik sportas, nusikaltimai, astrologija, sensacingi primityvūs apsakymai, filmai, trykštantys seksu ir sentimentalios dainos ...  

Žmonijos palikimą išsaugai ne priversdamas išklausyti save, o išlikdamas sveiko proto.