Bredberis, Rėjus

Ne, yra tik vienas vienintelis būdas sulėtinti laiką: reikia žiūrėti į viską aplinkui, o pačiam nieko nedaryti! Šitaip galima vieną dieną paversti į tris. Aišku, tik žiūrėk ir nieko nedaryk. 

Laikas tarsi hipnotizuoja žmones. Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tik ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. 

Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietųsi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui. 

Bijai padaryti klaidų. Nebijok. Iš klaidų galima pasimokyti. Ach, kai buvau jaunesnis, tiesiog atvirai brukau žmonės savo neišmanymą. Mane mušė lazdomis. Sulaukus keturiasdešimties, mano bukasis ginklas jau buvo išgaląstas lyg skustuvas. Jei slėpsi neišmanymą, niekas tavęs nemuš ir niekada nepasimokysi. 

Merdėjimo privalumas: kai nebeturi ko prarasti, gali rizikuoti į valias. 

Televizorius rodo "tikrovę". Tai - tiesioginis ryšys, tai - visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: "Kokia nesąmonė!" 

Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms. 

Negalima tiksliai pasakyti, kada gimsta draugystė. Kaip pilant į indą lašą po lašo, pagaliau vienas lašas perpildo jį ir skystis išsilieja per kraštus, taip ir po daugelio gerų poelgių kažkuris vienas pagaliau perpildo širdį. 

... tai vienkartinių nosinaičių amžius. Išsipūsk nosį į kokį žmogų, suglamžyk ir išmesk, imk kitą, vėl išpūsk, suglamžyk, išmesk. Visi šnirpščiasi vienas į kito skvernus. 

 ... kiek gi pažįsti žmonių, kurie atspindėtų tavo paties šviesą? Žmonės dažniau ... kaip deglai, liepsnojantys, kol smilktelėję užgęsta. Kaip gi retai kitų žmonių veidai atspindės tavo paties išraišką, tavo paties slapčiausią virpančią mintį?