Rilke, Rainer Maria

- Ką mes suvokiame kaip pavasarį, Dievui atrodo kaip trumpa virš žemės švystelėjusi šypsena. Žemė tada atrodo lyg kažką prisimenanti, vasarą ji visiems apie tai pasakoja, paskui pasidaro protingesnė ir pasineria į didelę rudens tylą, kurioje atsiveria vienišiems. Jei sudėtume visus mano ir jūsų pergyventus pavasarius, jų nepakaktų užpildyti vieną Dievo sekundę. Kad Dievas pastebėtų pavasarį, jis - pavasaris - negali likti medžiuose ir pievose, jis turi kažkaip įsigalėti žmoguje, nes tada jis, galima sakyti, vyksta ne laike, bet greičiausiai amžinybėje ir Dievo akivaizdoj. 

Man dar vaikui visados atrodė keista, kad apie mirtį žmonės kalba kitaip negu apie kitus įvykius, ir tik todėl, kad nė vienas niekados nepraneša nieko apie tai, kas jam atsitinka po to. Bet kuo gi skiriasi mirusis nuo žmogaus, kuris surimtėja, atsisako laiko ir užsidaro ramiai pamąstyti apie klausimus, kurie seniai kamuoja? Būdamas tarp žmonių nebegali kartais prisiminti "Tėve mūsų", tai kaip beatsiminsi kokį nors kitą miglotą ryšį, kuris gal slypi ne žodžiuose, bet įvykiuose? Reikia pasitraukti į nuošalę, į kokią nors neprieinamą tylą, ir gal mirusieji yra tie, kurie išėjo pamąstyti apie gyvenimą. 

... mirtis yra tingi, jei žmonės jos nuolatos nebakštytų, kas žino, gal ji visai užmigtų. 

- Matote, man dingtelėjo viena mintis, žiūrėjimas į žemėlapį žmones sugadino. Juose viskas aišku ir lygu, o kai buvo pažymėtos keturios pasaulio šalys, kai kam pasirodė, kad jau viskas padaryta. Bet juk šalis tai ne atlasas. Joje yra kalnų ir bedugnių. Apačioj ir viršuj ji irgi turi su kuo nors susidurti ...
- Argi Dievas turi šalis?
- Manau, kad ne, - atsakiau ...