Adler, Alfred

Kartais pastebime, kad žmogaus nekantrumo priežastis - nemokėjimas ramiai spręsti problemų. Matydami žmones, kurie nuolat juda, greitai supyksta ir susijaudina, galime drąsiai teigti, kad jie pasižymi stipriu menkavertiškumo jausmu. 

Žmonės visuomet siekia rasti tokią situaciją, kurioje jie pranoktų kitus - šis faktas padės mums suvokti visus socialinius procesus. 

Mūsų uždavinys - išmokyti ... žmones atsikratyti savo neryžtingumo. Teisingiausia būtų juos padrąsinti, o klaidingiausia - kritikuoti ir slopinti jų entuziazmą. Turime padėti jiems suprasti, kad jie gali susidoroti su sunkumais ir spręsti gyvenimo problemas. Tai vienintelis būdas padėti žmogui pasitikėti savimi, ir tai vienintelė priemonė išgydyti menkavertiškumo jausmą. 

Mes niekada nenustojame siekę pranašumo. Ties sakant, šis siekis formuoja individo sąmonę, jo psichiką. Kaip jau minėjome, gyvenimas - tai tikslo ar formos įgijimas, o pranašumo siekis yra šio proceso varomoji jėga. Tai lyg srautas, pagaunantis visa, kas pasitaiko kelyje. 

Kol asmuo siekia pranašumo tramdydamas jį socialiniu interesu, tol jis gyvena naudingai ir gali nuveikti daug gero. Tačiau jei jam trūksta socialinio intereso, jis netinkamai pasiruošęs spręsti gyvenimo problemas. Kaip jau minėjome, šiai kategorijai galima priskirti problemiškus vaikus, pamišėlius, nusikaltėlius, savižudžius ir t. t. 

Dažnai pastebime, kad menkavertiškumo kompleksas renkantis sutuoktinį pasireiškia pasirenkant daug vyresnį už save asmenį ar žmogų, netinkamą santuokai, pavyzdžiui, vedusį vyrą arba ištekėjusią moterį. Tokiai atvejais galime įtarti, kad žmogus tiesiog bijo sudaryti normalią santuoką. 

Kai kurie žmonės pasirenka savižudybę, trokšdami atsikratyti pasaulio su visomis jo problemomis. Atrodytų, tarsi jiems nerūpėtų gyvenimas ir jie būtų pranašesni, tačiau iš tiesų jie yra tokie pat bailiai. Taigi pranašumo kompleksas yra antroji tos pačios ligos fazė. Tai yra menkavertiškumo jausmo kompensacija.  

... pranašumo kompleksas tampa vienu iš metodų, kurį individas gali pasirinkti norėdamas pabėgti nuo savo problemų. Jis ima manyti esąs pranašesnis už kitus, nors iš tiesų toks nėra, ir ši įsivaizduojama sėkmė kompensuoja menkavertiškumo jausmą, kurio jis negali iškęsti. Normalus žmogus neturi panašaus komplekso, jis netgi neturi pranašumo jausmo. Žinoma, jis siekia pranašumo ta prasme, kaip ir mes visi trokštame sėkmės, tačiau kol šis siekis išreikštas darbu, jis neveda į klaidingą savęs vertinimą, kuris yra bet kokios psichinės ligos pagrindas. 

Kaip ant to paties medžio neįmanoma rasti dviejų visiškai identiškų lapų, taip neįmanoma rasti dviejų absoliučiai vienodų žmonių. Gamta tokia turtinga, o stimulų, instinktų ir klaidų įvairovė tokia plati, jog neįmanoma dviem asmenims būti visiškai tapatiems. Todėl kalbėjimas apie tipus tėra intelektualinė priemonė, skirta lengviau suprasti individų panašumus. Mums lengviau spręsti apie žmogų, jei naudojamės intelektualine klasifikacija, tokia kaip tipai, ir tyrinėjame jos būdingus bruožus. Vis dėlto taip darydami mes neįsipareigojame vartoti tą pačią klasifikaciją visais atvejais; mes vartojame tą, kuri mums labiausiai padeda išryškinti tam tikrą panašumą. Žmonės kurie rimtai žiūri į tipus ir klasifikacijas, kartą įdėję kurį nors individą į tam tikrą skyrelį, nebežino kaip jį iš ten ištraukti ... taigi žmonių klasifikavimas į tipus gali sukelti sumaištį, jei nesuvoksime, kad tipai - tai tik patogios abstrakcijos. 

Normaliu vadiname tokį žmogų, kuris gyvena visuomenėje ir kurio gyvenimo būdas toks adaptuotas, kad nori jis to ar ne, visuomenė gauna tam tikrą naudą iš jo veiklos. Be to, žvelgiant psichologiniu aspektu, jam pakanka energijos ir drąsos spręsti iškilusias problemas bei sunkumus. Psichopatiniams asmenims kaip tik ir trūksta šių dviejų savybių: jie nei socialiai prisitaikę, nei psichologiškai pasirengę spręsti kasdienes gyvenimo užduotis.