Aistros

Aistros pagautas, žmogus netenka nuovokos, į jį reikia žiūrėti kaip į girtą ar pamišusį. 

... žmogus yra žmogus, ir tas trupinėlis proto, kurį jis turi, maža ką arba visiškai nieko nebereiškia, kai siaučia aistra ir tave suspaudžia žmogiškosios ribos. 

„Viskas tuštybių tuštybė“
Atsiskyrėlis pasakė:
– Visos žemiškos aistros bevaisės. Tos, kurios pergyventos, panašios į sapnus, o tos, kurios mūsų laukia, – pasibaigs nusivylimu.

Aistra dažnai gudriausią žmogų paverčia bukapročiu, o didžiausius kvailius padaro gudrius. 

Aistrose visada yra suktumo ir egoizmo, todėl pavojinga jų klausyti, reikia jomis nepasitikėti net tada, kai jos atrodo kuo įtikimiausiai. 

Jei priešinamės savo aistroms, tai daugiau ne dėl to, kad mes stiprūs, o dėl to, kad jos silpnos. 

Kam teko pergyventi dideles aistras, tas paskui visą gyvenimą džiaugiasi, kad pagijo nuo jų, ir liūdi, kad pagijo. 

Ugnis iš arti tegali mus degint,
O meilės aistra - iš toli. 

Nugalėti geismą - aukščiausia kiekvieno vyro ar moters egzistencijos pastanga. Nenugalėjęs geismo, žmogus negali tikėtis valdyti save ... Valdyti viską nevaldant savęs būtų apgaulinga ir nuviltų kaip spalvotas žaislinis mango vaisius - gražus pažiūrėti, bet viduje netikras ir tuščias. Dideli tikslai reikalauja dvasios pastangų ir jėgų. Dvasios galybė ateina iš Dievo malonės, o Dievo malonė niekada nenužengia ant tų, kurie vergauja geismui. 

Jei mūsų nelaikytų aistros, tai viena savaitė ir šimtas metų būtų tas pat.