Šekspyras, Viljamas

Tačiau svarbiausia - nemeluoki sau:
Tada, kaip rytas paskui naktį seka,
Tu ištikimas būsi ir kitiems 

Tačiau bijok: didžiūnai niekuomet
Nebūna šeimininkai savo norų.
Jisai yra kilmės savosios vergas;
Jam nevalia, kaip paprastiem žmonėm,
Laisvai pačiam sau kąsnį atsipjauti,
Nes nuo pasirinkimo jo priklauso
Visos valstybės laimė bei gerovė;
Tad štai dėl ko jo norai pajungti
Vieningam nusistatymui to kūno.
Kurio jisai galva. 

Mat, prigimtis, tolydžio augdama,
Brandina ne tiktai stiprybę kūno, -
Jo rūmui augant, auga mumyse
Ir dvasios reikalavimai ir proto. 

Ir danguje, Horacijau, ir žemėj
Daugiau dalykų paslėpta yra,
Negu sapnuoja jūsų išmintis. 

Per meilę mūsų prigimtis grakštėja,
Ir mes tos prigimties brangiausią dalį
Aukojam tam, ką mylim. 

Kad požymis garbės patsai aukščiausias -
Mokėt prilygti gailestingumu
Dievams ... 

Jėga vien jėgai lenkiasi. 

... gaišatis atšaldo davėjų prielankumą. 

Negi liežuvis duotas jums vien tam,
Kad blaivų protą perrėkti galėtų? 

Nes paprastas žmogus pakelt pajėgia
Tik paprastas bėdas ...
Bet atlaikyt ramiai pačius pikčiausius
Dūžius likimo teįstengia tas,
Kas aukšta išmintim apdovanotas.