Senovės kinų išmintis

Debesys plaukia ir paukščiai sklando dangaus tuštumoje. Tuštumos dėka virsmai gali tęstis be galo. Toks ir išminčiaus dao.
(Guan Inzi) 

Dangus apdovanoja išmintimi vieną žmogų, kad išsklaidytų visos minios nemokšiškumą. Pasaulyje, atvirkščiai, žmogus savo dorybes išnaudoja tam, kad kaltintų kitus už jų trūkumus.. Dangus apdovanoja turtais vieną žmogų, kad išgelbėtų nuo skurdo visą minią. O pasaulyje, atvirkščiai, žmogus įsikimba į tai, ką turi, ir priverčia vargšus kęsti nepriteklius. Tai iš tikrųjų žmonės kurie nusipelno Dangaus bausmės! 

Tą, kas reiklus sau, bet koks darbas išgydo kaip naminis vaistas. Tą, kas ieško trūkumų kituose, kiekviena mintis žeidžia kaip ieties smaigalys. Pirmasis visi mes atveria duris į gėrį. Antrasis visus įtraukia į blogio klampynę. Jie tolimi vienas kitam kaip debesys danguje ir purvas žemėje. 

Kai prasčiokas puoselėja dorovę ir daro gerus darbus, jis - kancleris, neturintis titulo. Kai didžiūnas naudoja valdžią savanaudiškais tikslais ir prekiauja malonėmis, jis pagaliau virsta elgeta, apdovanotu aukštu rangu. 

Valstybės tarnyboje nemylėti žmonių - vadinasi, pavogti valdininko drabužius ir kepurę. 

Kad žengtum dorovės keliu ir ugdytum savyje tiesą, turi būti ramus kaip medis arba akmuo. Užteks bent vieną kartą ko nors užsigeisti, ir tu atsidursi aistrų pasaulio nelaisvėje. Kad atneštum pasauliui naudą ir įvestum tvarką valstybėje, turi būti abejingas kaip plaukiantis debesis ir vandens plynė. Užteks bent kartą kuo nors susižavėti, ir tu įklimpsi tuštybės pasaulyje. 

Laiko trukmė nustatoma mūsų suvokimu. Erdvės dydžiai sąlygojami mūsų sąmonės. Todėl jei dvasia rami, viena diena prilygs tūkstančiams amžių, o jeigu ketinimai platūs, mažytė lūšnelė sutalpins visą pasaulį. 

Tas, kuris susijaudinimo akimirką nepasiduoda sąmyšiui, be abejonės, ramybės valandomis išsiugdė dvasios tyrumą. Tas, kuris savo mirties valandą nepraranda savitvardos, dar gyvendamas suvokė daiktų esmę. 

Mėgaudamasis vienišu gyvenimu miške, nežinai nei garbės, nei gėdos, eidamas tiesos taku, nežinai nei pasigėrėjimo, nei pasibjaurėjimo. 

Aistros nudegina panašiai kaip liepsnos. Bet vos šmėkštels mintis apie ligą, ir dvasia taps panaši į šaltus pelenus. Svajonės apie garbę ir apdovanojimus saldžios kaip medus. Bet užtenka pagalvoti apie mirtį, ir jos pasirodys beskonės kaip vaškas. Todėl tas, kuris graužiasi dėl mirties ir galvoja apie ligas, įstengs atmesti iliuzijas ir amžinai atsimins apie teisingą kelią.