Bly, Robert

 Vyrų skirstymas į "jautriuosius" ir "statybininkus" neturi jokios prasmės. Mėlynosios apykaklės* ir miškakirčiai, kurie dalyvavo įvairiose viešose diskusijose, buvo tokie pat išmintingi ir jautrūs, kaip kiekvienas profesorius, atsakingas vadovas ar gydytojas.

*Mėlynosios apykaklės (blue-collar workers) - žmonės, dirbantys fizinį darbą.

 Esu minėjęs, kad amerikietės motinos kartais patiki savo mažiems sūnums asmeninio gyvenimo smulkmenas, kuriomis pritinka dalintis tik su suaugusiais. Atvirumas, suprantama, geriau nei tyla, tačiau jis tampa žeidžiantis, jei sūnui ima atrodyti, kad pasakyti dalykai jį skatina kokiems nors veiksmams. Dažnai berniukas prieina prie virtuvėje triūsiančios motinos ir viena ar kita forma taria siaubingus žodžius: "Mama, kai užaugsiu, pastatysiu tau didelį namą ir tau daugiau niekuomet nebereiks dirbti".
 Nuo dvidešimt iki trisdešimt procentų berniukų dabar gyvena namuose, kuriuose nėra suaugusio vyro, ir dauguma jų ištaria šiuos žodžius - ar garsiai, ar tik sau. Bet jokiu būdu nereikėtų manyti, kad psichologinė kraujomaiša vyksta tik vienišos motinos ar tik vienišo tėvo namuose.

 Mūsų prigimtyje slypinti aistra ragina pasirinkti "vieną brangenybę" ir mokėti už ją skurdu, konfliktais, netektimis, sunkiu darbu ir atstumtųjų deivių pykčiu. Tai karys padeda žmogui apsispręsti tapti tik muzikantu, tik poetu, tik gydytoju, tik atsiskyrėliu, tik dailininku. Tai įsimylėjėlis, esantis vyre ar moteryje, myli vienintelę brangenybę ir pasako jam ar jai, kas tai yra. Tačiau tik Rembrandto ar Mirabai* karys sutinka ištverti visą kančią, kurią šis pasirinkimas sukels. 

*Mirabai (1450 - 1547) - legendinė Radžastano princesė.

 Kovotojų idealai gyvi ir versle. Dar nuo siogūnų* laikų japonai mokėsi pasiaukojimo, nes to reikalavo kario gyvenimas, ir visa tai, atrodo, laikui bėgant peraugo į pareigos jausmą savo kompanijų darbuotojams. Devyniolikto amžiaus JAV korporacijų savininkų pareigos jausmas buvo toks menkas, kad darbuotojų apsaugos turėjo imtis profesinės sąjungos. Ir šiomis dienomis aukščiausio rango vadovai Valstijose lengvabūdiškai migruoja iš bendrovės į bendrovę, skiria sau premijas bankroto akivaizdoje, švaisto pensijų fondus ir panašiai.  Šie vyrukai tikrai "nestato Jeruzalės".
 Net keista, kad mokesčių mokėtojai pakelia tiek mažai kalavijų prieš šiuos pasipiktinimą keliančius dalykus, prieš finansinius goduolius, prieš prezidentinių kampanijų dalyvių vengimą šį reikalą aptarti viešai.
*Siogūnas - japonų karvedžių ir valdytojų titulas. Siogūnai valdė Japoniją XII - XIX a.

 [Visi savyje turime vidinį Karalių] Šis Karalius mumyse - tai toji mūsų esybės dalis, kuri žino, ką norėtume daryti likusį gyvenimą, iki šio mėnesio pabaigos, iki kol baigsis ši diena. Jis gali aiškiai išreikšti mūsų norus, neužteršdamas savo pasirinkimo pašalinėmis nuomonėmis. Vidinis Karalius susietas su mūsų tikslo ir aistros liepsnomis.
 Panašu, kad kai buvome vienerių ar dviejų metų, vidinis Karalius buvo gyvas ir energingas. Tuomet dažniausiai žinodavome, ko norime, ir aiškiai išreikšdavome tai sau bei kitiems. Bet, suprantama, daugelyje šeimų į vaikų norus nekreipiama dėmesio.
 Daugumos mūsų vidinis Karalius buvo nužudytas anksti. Nė vienas Karalius nemiršta galutinai, bet tuo metu jis krito ir mirė. Kai vidiniai kariai nepakankamai stiprūs, kad jį apsaugotų (Ar galima tikėtis, kad jie bus stiprūs, kai tau dveji ar treji?), Karalius miršta.

 Dažnai vyrai dvasingumo ima siekti per anksti. Tad [toks dvasinis] kopimas, mano manymu, yra tėvo menkinimo ir nuvertinimo sukeltas pusiausvyros netekimas
 Visuomenė be tėvo smarkiai, žavingai ir nuoširdžiai kuria šiuos paukštiškus, linkusius į žalingus įpročius vyrus - taip iš didžiojo Helesponto įlankos į saulę kilo milijonai gervių, kaip aprašė Homeras.

 Kol buvo stiprūs politiniai karaliai, tėvai sugerdavo spindesį iš aukščiau, sūnūs stengdavosi sekti tėvų pavyzdžiu, tapti šviesūs kaip jie, pakilti į jų aukštumas. Sūnus suvokia tėvą kaip šviesą. Nors iš tikrųjų to galėjo ir nebūti, pastebime, kad, pavyzdžiui, aštuonioliktojo amžiaus literatūroje tokios pagarbos, nuolankumo ir sekimo tėvu esama labai daug.
 Mūsų laikais, kai tėvas yra pajuokos objektas (toks kaip jis yra, kaip minėjau, televizijoje) ar koks nors įtartinas tipas (kaip Žvaigždžių karuose), ar irzlus kvailys (kai grįžta iš darbo namo ir nieko nemoko), ar silpnas ir neryžtingas skystablauzdis (kai nebepaveldi karališkojo spindesio), sūnui iškyla problema: kaip jam pačiam įsivaizduoti savo vyriškąją būtį?

 Politinė struktūra turi būti panaši į mūsų vidinę struktūrą. Kaip žinome, kiekvienas vyras savo viduje turi moterį, o kiekviena moteris savyje - vyrą.
 Tikrame patriarchate saulė įžiebiama per Šventąjį Karalių kiekviename tos kultūros vyre ir moteryje, o tikrame matriarchate per Šventąją Karalienę kiekvienoje moteryje ir kiekviename vyre įžiebiamas mėnulis. Šventojo Karaliaus ir Šventosios Karalienės mirtis reiškia, kad dabar mes gyvename pramonės dominavimo sistemoje, kuri nerodo jokios pagarbos nei vyriškiems, nei moteriškiems jausmams. Ši sistema nulemia mūsų supratimą apie išteklius, vertybes ir lojalumą; ji nusprendžia, kuriems gyvūnams gyventi, kuriems mirti, taip pat ugdo požiūrį į vaikus. Be to, šioje sistemoje nėra nei karaliaus, nei karalienės.