Vaikų auklėjimas

Mylėti savo vaikus reiškia norėti gero jiems, o ne sau. 

Aš smerkiu visokią prievartą jaunos sielos auklėjime, norint, kad ji brangintų garbę ir laisvę. Griežtumas ir prievarta ugdo vergo savybes; aš manau, kad to, ko negalima pasiekti protu, atsargumu ir sumanumu, neįmanoma pasiekti ir jėga... Neteko matyti, kad rykštės būtų davusios ką nors kita, išskyrus tai, jog vaikai pasidaro dar bailesni, klastingesni ir užsispyrę. 

Tėvai su vaiku tinkamai nebendrauja dažnai ne iš blogos valios , o todėl, kad vaikystėje patys nepatyrė tokio dėmesio ir nė nenumano, kad taip gali būti. 

Mažų vaikų mušimas visada yra smurtas, jo padariniai sunkūs ir dažniausiai išlieka visą gyvenimą. Patirta prievarta kaupiasi vaiko kūne, vėliau, suaugus, ji nukreipiama į kitus žmones ar net tautas, arba andai muštas vaikas ją atgręžia į save, tai lemia depresiją, narkomaniją, sunkias ligas, savižudybę ar ankstyvą mirtį. 

Kiekvienas vaikystėje muštas žmogus neatsparus baimei, ir kiekvienas, vaikystėje nepatyręs meilės, jos ilgisi, dažniausiai visą gyvenimą. 

Tėvų žiaurybės – tai ne tik mušimas (nors 90 procentų dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje buvo mušti), bet ir – gal net svarbiau – draugiško dėmesio stoka, bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai. Sąrašas begalinis. Blogiausia, kad vaikas turi išmokti visa tai vertinti kaip normalų elgesį, nes kitokio jis nežino. Kiekvienas vaikas besąlygiškai myli tėvus, kad ir ką jam darytų. 

Žmogus fiziškai ir dvasiškai ateina į pasaulį turėdamas individualų charakterį ir pirmiausia susipažįsta su tėvų aplinka bei jos dvasia, su kuria jis dėl savo individualumo tik iš dalies sutinka. Savo ruožtu šeimyninė dvasia daugiausia yra formuojama laiko dvasios, kurios daugelis neįsisąmonina. Kai ši šeimyninė dvasia atitinka consensus omnium [bendras sutarimas], ji reiškia ir saugumą pasaulyje, o kai ji prieštarauja daugeliui ir yra prieštaringa pati savaime, tuomet gimsta nesaugumo pasaulyje jausmas. Vaikai daug labiau reaguoja ne į tai, ką suaugę sako, o į neapčiuopiamus dalykus juos supančioje aplinkoje. 

... žmonės, kurie vaikystėje buvo tėvų mušami, yra labiau linkę mušti savo vaikus, nei tie, kurių vaikystėje tėvai nemušė. 

Vaikai savo aplinkoje ieško stipriausio asmens ir paverčia jį savo pavyzdžiu ar savo tikslu. 

... kadangi daugelis vaikų mėgsta būti dėmesio centre, dažnai nutinka, jog vaikas neatsikrato blogo įpročio kaip tik todėl, kad yra baramas. Taigi geriau nesureikšminti šios vaiko problemos, o spręsti ją tarsi paprasčiausią kasdienį menkniekį. Jei nerodysime nuostabos dėl tokio vaiko elgesio, mums bus daug lengviau jį pakeisti.