Rašytojai
... troškimas rašyti slepia savyje nenorą gyventi.
(Sartras, Žanas Polis. Žodžiai. Vilnius: Vaga. 1966, 175p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Vyresnio amžiaus rašytojams nepatinka, kad kas nors pernelyg karštai giria jų pirmąjį kūrinį;
(Sartras, Žanas Polis. Žodžiai. Vilnius: Vaga. 1966, 221p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... rašytojas, kalbėdamas viešai, turėtų stengtis parodyti savo pasaulį, o ne nagrinėti kūrybą.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 226p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
- Kodėl rašote?
- Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis ... Paauglystėje nemokėjau žaisti futbolo, neturėjau automobilio, negaudavau dienpinigių, negalėjau didžiuotis savo raumenimis ... Neturėjau madingų drabužių. Pažįstamos mergaitės vien tik jais domėjosi, taigi negalėjau atkreipti į save jų dėmesio. Naktimis, kai draugai leisdavo laiką su savo merginomis, aš svajodavau apie tokį pasaulį, kuriame galėčiau būti laimingas. Draugiją man palaikė rašytojai ir knygos. Vieną gražią dieną mūsų gatvėje gyvenančiai merginai parašiau eilėraštį. Visi iš manęs juokėsi. Aš buvau įsimylėjęs, ir iš manęs buvo pasijuokta.
tačiau mergina, kuriai buvau paskyręs eilėraštį, nesijuokė. kitą popietę visi lankėmės teatre. Ji pasistengė atsisėsti šalia ir visą spektaklį laikė mano ranką savojoje. iš teatro išėjome susikibę už rankų - tam paprastam vaikinui, kuris jautėsi esąs negražus, silpnas, kuris neturėjo madingų drabužių, pavyko susidraugauti su labiausiai trokštama būrio mergina ... Dėl visko kaltas eilėraštis ... Eilėraštis leido man suprasti, kad rašydamas savo nematomą pasaulį, galėjau vienodomis sąlygomis varžytis su matomu mano draugų pasauliu - fizine jėga, madingais drabužiais, automobiliais, pranašumu sporte.
- Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis ... Paauglystėje nemokėjau žaisti futbolo, neturėjau automobilio, negaudavau dienpinigių, negalėjau didžiuotis savo raumenimis ... Neturėjau madingų drabužių. Pažįstamos mergaitės vien tik jais domėjosi, taigi negalėjau atkreipti į save jų dėmesio. Naktimis, kai draugai leisdavo laiką su savo merginomis, aš svajodavau apie tokį pasaulį, kuriame galėčiau būti laimingas. Draugiją man palaikė rašytojai ir knygos. Vieną gražią dieną mūsų gatvėje gyvenančiai merginai parašiau eilėraštį. Visi iš manęs juokėsi. Aš buvau įsimylėjęs, ir iš manęs buvo pasijuokta.
tačiau mergina, kuriai buvau paskyręs eilėraštį, nesijuokė. kitą popietę visi lankėmės teatre. Ji pasistengė atsisėsti šalia ir visą spektaklį laikė mano ranką savojoje. iš teatro išėjome susikibę už rankų - tam paprastam vaikinui, kuris jautėsi esąs negražus, silpnas, kuris neturėjo madingų drabužių, pavyko susidraugauti su labiausiai trokštama būrio mergina ... Dėl visko kaltas eilėraštis ... Eilėraštis leido man suprasti, kad rašydamas savo nematomą pasaulį, galėjau vienodomis sąlygomis varžytis su matomu mano draugų pasauliu - fizine jėga, madingais drabužiais, automobiliais, pranašumu sporte.
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 256-258p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Rašyti - vienas iš tų užsiėmimų pasaulyje, kuriam reikalinga vienatvė. Kartą per dvejus metus atsisėdu prie kompiuterio, pažvelgiu į nepažįstamą savo sielos jūrą ir matau joje kyšančias salas - jau susiformavusias mintis, kurios laukia, kad jomis pasinaudočiau. Tuomet sėdu į "Žodžiu" vadinamą laivą ir plaukiu artimiausios salos link. kelyje susiduriu su skersvėjais, viesulais, audromis, tačiau išsekęs irkluoju toliau ...
(Coelho, Paulo. Zahiras. Vilnius: Vaga. 2006, 74p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
"Politikoje ir anglų kalboje" G. Orwellas taip pat įrodinėja, kad mokslininkų ir pedagogų polinkis padaryti akademinės aplinkos kalbą pernelyg sudėtingą ir miglotą yra tam tikras apsauginis mechanizmas: jeigu nesuprantate, ką rašau, tai rodo, kad mano protas pranašesnis už jūsų. Toks rašymas yra tam tikras intelektinis chuliganizmas, ir dauguma mūsų, deja, pernelyg dažnai susiduria su šia agresijos forma - prieš pat nosį užtrenktomis intelektinių galimybių durimis. Tačiau, kaip savo esė pabrėžia G. Orwellas, būtent aiškumas ir suprantamumas yra didžiojo rašytojo požymiai. Rašymas - tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, - jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje.
(Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos. 2010, 67p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Rašyk taip, kad Tave norėtų skaityti, o ne tik dėl to, kad rašytum. Ką nors parašęs, perskaityk garsiai. Ar sakinys skamba taip, lyg būtų ištrauktas iš pokalbio? jei ne, ką daryti, kad jis taip skambėtų?
(Fried, Jason ir Hansson David Heinemeier. NEDIRBK. Kaunas: Obuolys. 2011, 288p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Man atrodo, kad svarbiausia knygos transcendentiškumas ir išskirtinumas. Jei žmogus buvo taip labai susijaudinęs ir toli nuskraidintas savo minčių, kad pamiršo prieš jį rašiusiuosius ir skaitytoją ir gyveno vien pamišėliška savo vizija, kuri vedė jį kaip beprotį, tuomet norėčiau perskaityti tą kūrinį ir ginti jį kaip galėdamas.
(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 54-55p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
- Ko reikia norint rašyti?
- Mylėti.
- Mylėti.
(Coelho, Paulo. Alefas. Vilnius: Vaga. 2011, 89p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kiekvienas rašytojas baigia savo dienas išvirtęs į savo paties negabų mokinį.
(Borchesas, Chorchė Luisas. Smėlio knyga. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008, 347p.)
Balsuoti: | Komentarai (1) |
Surasta: 14
1 2