Norma

Visiškai normalių žmonių nėra. Normalumas – kultūrinė, todėl subjektyvi sąvoka, priklausanti nuo konkrečios kultūros ir istorinio laikotarpio. 

"Bet kaipgi viską padaryti teisingai?"
Atsakymas būtų toks: niekada nieko nepadarysi teisingai, jei taikysiesi prie kitų. Tegali būti tas, kas esi ...  

Normaliu vadiname tokį žmogų, kuris gyvena visuomenėje ir kurio gyvenimo būdas toks adaptuotas, kad nori jis to ar ne, visuomenė gauna tam tikrą naudą iš jo veiklos. Be to, žvelgiant psichologiniu aspektu, jam pakanka energijos ir drąsos spręsti iškilusias problemas bei sunkumus. Psichopatiniams asmenims kaip tik ir trūksta šių dviejų savybių: jie nei socialiai prisitaikę, nei psichologiškai pasirengę spręsti kasdienes gyvenimo užduotis. 

- Man tokie gražūs ir šitie kalnai, ir vienuolynas, ir šventykla.
- Ar jie klausė tavo įvertinimo?
Nusijuokiau. Na taip, ir vėl "aš, man, mano..." Situ jau buvo kalbėjęs apie žmones, kurie tik ir taikos viskam - net gėlei ar debesiui priklijuoti savojo vertinimo etiketes, apie žmones, kurie taip ir žygiuoja per gyvenimą tarsi ant dviejų kojų - pasibjaurėjimo ir pasigėrėjimo, būtį ir buitį kapodami "Arba - Arba" kardu. 

Alisai buvo taip apsisukusi galva nuo visų tų keistenybių, kad, atrodė, būtų didžiausia nesąmonė, jei viskas vyktų normaliai. 

Normalus žmogus be išlygų paklūsta visuotiniams reikalavimams; aplinkkelių žmogus, neišgalintis žingsniuoti koja kojon su normaliaisiais, šalikelėse aptiks tai, ką irgi reikės pavadinti gyvenimu. Santykinis menininko nemokėjimas prisitakyti iš tiesų yra jo pranašumas, leidžiantis jam laiktytis ištryptų kelių nuošalėse, įsiklausyti į dvasios šauksmą ir atrasti tai, apie ką kiti net nenutuokia.

Mūsų normalumo supratimas atsiranda priėmus tam tikrus kokios nors grupės elgesio ir jausmų standartus, šios grupės primetamus savo nariams. Tačiau atskirų kultūrų, epochų, klasių bei lyčių standartai skiriasi.

Galime pasakyti ir taip: pavyzdine vadintina elgsena, kai dvasingumas dera su psichologiniais ir fiziologiniais veiksniais. taigi sąvoka "pavyzdinis" egzistenciniu lygiu nusako tai, ką psichologiniu lygiu išreiškia sąvoka "neneurotiškas".

Kuo sudėtingesnis žmogus, tuo menkiau jis atitinka normą - ir vidurkio, ir idealo prasme; aukodamas normalumą ir idealumą jis išperka individualumą. Vis dėlto šio individualumo reikšmė, žmogiškosios asmenybės prasmė visada susijusi su bendruomene. Akmenėlio ypatingumas tampa vertingas tik atsižvelgiant į mozaikos visumą, o asmenybės ypatingumas įgauna prasmę tik tapęs reikšmingas apimlesnei visumai.

... vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, - ir neleistina, kai jis to nebegali.