Kultūra

Mokslui grįžus prie alchemijos principų arba archetipų teorijos ir analogijos dėsnio, didysis skilimas būtų užgydytas ir atkurta sąsaja tarp religijos ir mokslo, filosofijos, meno. Taip pat politikos.  

... tikrasis mano idealas visada buvo ir tebėra toks susijungimas su žmonių bendruomene, kai veiki bičiuliškai sutardamas su artimaisiais, priimdamas tą pačią vertybių skalę ir jausdamas emocinį artumą. Tikriausiai sveika tokia kultūra, kuri leidžia įkūnyti svarbiausius, rimtus literatūros, meno, filosofijos užmojus išsaugant širdingus ryšius.  

Žydų tauta, jei nekreipsim dėmesio į atsitiktines modifikacijas ... manau, yra amžina aristokratija. 

Tikėjimas, mokslas ir menas tėra vieno ir to paties intuityvaus ir logiško žinojimo trys aspektai … 

Kalbant apie įvykius, kuriuose Prancūzija, šiaip ar taip, atlieka barometro vaidmenį, mažiausiai, ką galima pasakyti, yra, mano nuomone, išsaugoti viltį dėl būsimo dvasinio ir socialinio pasaulio susivienijimo ... Viskas prasideda ir baigiasi Prancūzijoje. Žemės planeta neturi kito tikslo kaip intelektualinis, politinis ir socialinis Prancūzijos triumfas. Likusi pasaulio dalis tėra neaprėpiama šiurkšti barbarybė 

Kiekviena tauta turi savo per ištisus šimtmečius susiklosčiusią kultūrą, kuri bendriausia prasme yra vertybių kūrimas bei jų vartojimas. 

Kultūra neišgelbsti nieko ir nieko nepateisina. Bet ji yra žmogaus kūrinys: žmogus joje atsispindi, atpažįsta save; tik šis kritiškas veidrodis jam parodo jo paties atvaizdą. 

Visa pasaulio istorija man dažnai primena ne ką kitą, o knygelę su paveikslėliais, iliustruojančiais stipriausią ir akliausią žmonijos troškimą - užmiršti. Argi draudimais, nutylėjimais ir patyčiomis kiekviena karta nenaikina kaip tik to, kas ankstesnei kartai atrodė svarbiausia? 

Mes gyvename kultūros žlugimo laikais. Ir ne karo kaltė, kad šitaip atsitiko, priešingai - jis pats yra kultūros nuopolio padarinys. Kas slypėjo dvasioje, dabar virto faktais, kurie savo ruožtu visais atžvilgiais neigiamai veikia dvasinį pradą. Materialaus ir dvasinio pradų sąveika įgavo pragaištingą pobūdį. Įveikdami didžiulius slenksčius, mes iriamės upe, kur pilna baisių verpetų. Tik didžiulės pastangos gali padėti, jeigu išvis dar esama kokios nors vilties, kad mūsų likimo laivą galima būtų grąžinti į pagrindinę vagą iš pavojingos atšakos, kurioje jis atsidūrė dėl mūsų kaltės.  

Dauguma tų žmonių, kurie ateina manęs aplankyti, yra nelaimingi. Kodėl?
– Na, pirmiausia mus supanti kultūra neįkvepia žmonėms geros savijautos. Mes mokome ne to, ko reikėtų. Ir turi būti ganėtinai stiprus, kad tartum: jei kultūra netikusi, apsieisiu ir be jos. Susikursiu savo. Bet daugumai pristinga jėgų.