Architektūra

Laisvoj erdvėj – laisva dvasia,
Minties nekausto nedrąsa! 

Pramonės mirtis buvo įsismelkusi į priemiestį; namai prašyte prašėsi prasmės, prakeiktai vienodi, pilkų tonų it atšalusi košė. Apgriuvusios laipynės ir nutrūkusios sūpynės dūsavo nuobodžiaudamos nesibaigiančiose smėlio dėžėse, apsodintose antrarūšiais savivaldybės medžiais. Aplinkui tvyrojo tyla. 

Jų šventyklos pažiūrėti labai puikios: jos ne tik meniškai pastatytos, bet jose telpa daugybė žmonių, o tai yra labai svarbu, nes šventyklų yra itin mažai. Jos visos yra tamsokos, ir taip padaryta, kaip sako žmonės, ne dėl nemokėjimo statyti, o patarus šventikams, nes per didelė šviesa blaškanti mintis, o menkesnė ir, taip sakant, abejotina sukaupia dvasią ir kelia religinius jausmus.