Turtingiausias Babilono žmogus

... prisivilioti sėkmę — reiškia išnaudoti galimybes. 

Ar tu kada nors girdėjai apie Ninevijos žemės savininką, kuris suprato gyvulių kalbą? Aš nežinojau jos, nes tokių istorijų žmonės nemėgsta pasakoti prie bronzos liejiko žaizdro. Papasakosiu ją tau, nes turi žinoti, kad skolinimas ir skolinimasis yra kažkas daugiau negu aukso perėjimas iš vienų rankų į kitas.
Tas žmogus, galėjęs suprasti, ką vienas kitam sako gyvuliai, kiekvieną vakarą išsėlindavo į savo kiemą pasiklausyti jų kalbos. Vieną vakarą jis išgirdo, kaip jautis skundžiasi asilui savo dalia: „Aš triūsiu traukdamas plūgą nuo ryto iki nakties. Turiu plušėti, kad ir kokia karšta būtų diena, kad ir kaip pavargusios mano kojos, kad ir kaip nulinkęs kaklas. O tu — laisvalaikio būtybė. Uždengtas spalvinga antklode, tu nieko daugiau nedarai, kaip tik nešioji mūsų šeimininką, kur jis nori. Kai jis niekur nekeliauja, tu ilsiesi ir kiaurą dieną rupšnoji žalią žolę."
Asilas, nepaisant jo pavojingų kanopaičių, buvo draugiškas ir užjautė jautį. „Bičiuli, — atsakė jis, — tu labai sunkiai dirbi, ir aš palengvinsiu tau dalią. Aš pasakysiu, kaip gali gauti poilsio dieną. Kai ryte vergas ateis tave kinkyti j jungą, gulkis ant žemės ir gulėk tol, kol jis pasakys, jog sergi
bei negali dirbti."
Jautis paklausė asilo patarimo, ir kitą dieną vergas grįžęs pas ūkininką pasakė, kad jautis serga bei negalįs traukti jungo.
„Tada, - tarė savininkas, — pakinkyk arti asilą."
Visą tą dieną asilas, kuris tik norėjo padėti savo draugui, buvo priverstas dirbti jaučio darbą. Kai atėjo naktis ir jį iškinkė, jo širdis buvo pilna kartėlio, jo kojos linko iš nuovargio ir skaudėjo lanko nutrintą kaklą. Seimininkas įtykino į klojimą pasiklausyti. Pirmasis prabilo jautis: „Tu tikras draugas. Tavo išmintingas patarimas padėjo man džiaugtis poilsiu visą dieną." — „O aš, — atšovė asilas, - esu kaip daugelis kitų kvailių, kurie nori padėti draugui ir baigia tuo, kad patys atlieka už jį darbą. Toliau pats trauksi savąjį jungą, nes girdėjau šeimininką sakant vergui, kad jeigu vėl susirgsi, jis pasiusiąs atvesti mėsininką. Norėčiau kad taip ir būtų, nes esi tinginys." Daugiau jiedu nebesikalbėjo — taip ir baigėsi jų draugystė. 

... jei nori padėti draugui, daryk tai taip, kad jo naštos neužgultų tavo pečius. 

Jaunystė ambicinga. Jaunas žmogus trokšta greitai pralobti ir todėl dažnai neapgalvojęs prasiskolina. Nepatyręs jaunuolis negali suprasti, kad skola yra kaip gili duobė, į kurią galima greitai įkristi ir ilgai bei veltui bandyti iš jos išsikapanoti. Tai liūdesio ir apgailestavimų duobė, kurios nepasiekia saulės šviesa ir neramus miegas drumsčia naktį.
Vis dėlto aš nesakau, kad nereikia skolintis aukso. Aš skatinu tai daryti. Aš patariu skolintis, jei tikslas išmintingas. 

Geriau truputis atsargumo, negu dideli apgailestavimai. 

Nesėkmė persekioja kiekvieną, kuris daugiau galvoja apie skolinimąsi negu apie grąžinimą. 

„Kaip gali vadinti save laisvu žmogumi, kai per savo silpnumą atsidūrei tokioje padėtyje? Jeigu žmogus turi vergo sielą, argi jis netaps juo, kad ir kuo būtų gimęs - kaip nusistovintis savo lygyje vanduo? Jei žmogaus siela yra laisva, argi netaps jis savo mieste gerbiamu ir garbingu nepaisant jo nesėkmės?" 

„Ką tu dabar galvoji apie mane? — staiga paklausiau aš.—
Ar aš turiu žmogaus, ar vergo sielą?"
„Ar nori grąžinti savo skolas Babilone?" - savo ruožtu paklausė ji.
„Taip, bet neišmanau, kokiu būdu."
„Jeigu patenkintas leidai bėgti metams nesistengdamas jų grąžinti, vadinasi, turi tik niekingą vergo sielą. Ne žmogus yra tas, kuris negerbia savęs, o savęs negali gerbti nė vienas kuris negražina skolų."
„Bet ką aš galiu padaryti būdamas vergu Sirijoje?"
„Ir pasilik vergu Sirijoje, tu ištižėli."
„Aš ne ištižėlis," — karštai paprieštaravau.
„Tad įrodyk tai."
„Kaip?"
„Argi tavo didysis karalius neįveikia savo priešų, kaip tik gali, kad ir kokias turėtų pajėgas? Tavo skolos yra tavo priešai. Jos išvijo tave iš Babilono. Tu palikai jas nekontroliuojamas, ir jos pasidarė tau pernelyg sunkios. Jeigu būtum stojęs į kovą su jomis kaip žmogus, būtum galėjęs jas įveikti ir likti gerbiamas savo miestelėnų. Bet tavo siela pabūgo, ir štai tavasis orumas pažemintas tiek, jog esi vergas Sirijoje."
Aš daug galvojau apie jos nemalonius kaltinimus ... 

... laisvojo žmogaus siela žvelgia į gyvenimą kaip į virtinę problemų, kurias reikia išspręsti, ir sprendžia jas, o vergo siela inkščia: „Ką aš galiu padaryti? Juk esu tik vergas". 

Žmogus, išsaugantis savo piniginėje auksą ir sidabrą, kurio jam nereikia išleisti, yra geras savo šeimai ir ištikimas karaliui.
Žmogus, kurio piniginėje tik kelios varinės monetos, abejingas savo šeimai ir karaliui.
O žmogus, kurio piniginė tuščia, nemyli savo šeimos ir neištikimas karaliui, nes jo širdis pilna kartėlio.