Pasakojimai apie gerąjį Dievą

Juo ilgiau laukėme, juo nuostabesnis darėsi laukiamasis svečias.  

... visai ne žmonių kaltė, kad jie kitaip apie tai kalba. Yra dalykų kurių neįmanoma išreikšti, o kas vis vien apie juos kalba, negali išvengti klaidų. 

Juk gyvendamas save vis prarandi. 

- Jegoruška, balandėli, aš tave išmokiau daug dainų, daug bylinų ir net legendų apie šventuosius, kone kiekvienai dienai po vieną. Bet, kaip žinai, aš pats daugiausiai jų moku visoje gubernijoje, o mano tėvas mokėjo visas visos Rusijos dainas, be to, ir totoriškų pasakų. Tu dar labai jaunas, todėl nepasakojau tau pačių gražiausių bylinų, kurių žodžiai kaip ikonos, ir jų nė lyginti negalima su paprastais žodžiais, ir tu dar nemoki tų melodijų, kurių nė vienas žmogus, ar jis būtų kazokas, ar valstietis, negali klausyti neverkdamas. 

Mylėti reiškia nieko neimti, iš niekur, viską užmiršti ir norėti gauti tik iš vieno žmogaus viską, ir tai ką jau turi, ir visa kitą ... Bet laike, dienų dienomis, kai viskas ateina ir praeina nespėjus susidaryti apie nieką tikros nuomonės, tokios meilės įgyvendinti negalima, įvykiai plūsta iš visų pusių, o atsitiktinumas atveria jiems vartus. 

- Mūsų balse, - atsakiau aš tyliai, - viskas tampa pasaka, nes jame niekados niekas negalėjo įvykti. 

Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas. Dievas, kuris nuo mūsų pabėgo į dangų, grįš pas mus išžemės. Ir ką gali žinoti, gal kaip tik jūs kada nors atkasite vartus...  

- Ką mes suvokiame kaip pavasarį, Dievui atrodo kaip trumpa virš žemės švystelėjusi šypsena. Žemė tada atrodo lyg kažką prisimenanti, vasarą ji visiems apie tai pasakoja, paskui pasidaro protingesnė ir pasineria į didelę rudens tylą, kurioje atsiveria vienišiems. Jei sudėtume visus mano ir jūsų pergyventus pavasarius, jų nepakaktų užpildyti vieną Dievo sekundę. Kad Dievas pastebėtų pavasarį, jis - pavasaris - negali likti medžiuose ir pievose, jis turi kažkaip įsigalėti žmoguje, nes tada jis, galima sakyti, vyksta ne laike, bet greičiausiai amžinybėje ir Dievo akivaizdoj. 

Man dar vaikui visados atrodė keista, kad apie mirtį žmonės kalba kitaip negu apie kitus įvykius, ir tik todėl, kad nė vienas niekados nepraneša nieko apie tai, kas jam atsitinka po to. Bet kuo gi skiriasi mirusis nuo žmogaus, kuris surimtėja, atsisako laiko ir užsidaro ramiai pamąstyti apie klausimus, kurie seniai kamuoja? Būdamas tarp žmonių nebegali kartais prisiminti "Tėve mūsų", tai kaip beatsiminsi kokį nors kitą miglotą ryšį, kuris gal slypi ne žodžiuose, bet įvykiuose? Reikia pasitraukti į nuošalę, į kokią nors neprieinamą tylą, ir gal mirusieji yra tie, kurie išėjo pamąstyti apie gyvenimą.