Hamletas

... pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save. 

... gudri šneka kvailoj ausyj užminga. 

Iš gailesčio turiu aš būt žiaurus ... 

Mat įpročio galia
Dažnai išdildo įgimtą silpnybę ...

Grožis yra toks galingas, jog jis veikiau suvilios pačią dorovę, negu kad dorovė privers grožį sau tarnauti. 

Būt ar nebūt - štai klausimas. Ir kas
Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Galbūt net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažko ten, po mirties -
Neištirta šalis, iš kur negrįžta
Joksai keleivis, - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailiais,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta...  

Juk savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais. 

Tačiau trumpumas - išminties esmė;
O daugžodystė - puošmenos bedvasės; 

Dabar matai: apgaulės meškerė
Sugauna pagaliau teisybės karpį. 

Kai kraujas kunkuliuoja, tai širdis
Nešykšti niekad priesaikų liežuviui.