BIBLIJA. Senasis Testamentas

Nėra stipresnių nuodų už gyvatės nuodus,
nėra didesnio pykčio už moters pyktį.
Verčiau su liūtu ir slibinu gyvenčiau,
negu su pikta moterimi.
Moters piktumas pakeičia jos išvaizdą
ir padaro ją kaip apkartusią mešką.
Kai jos vyras sėdasi prie stalo su kaimynais,
jis negali susilaikyti nuo karčių atodūsių.
Moters piktumui neprilygsta joks kitas piktumas;
teištinka ją nusidėjėlio likimas!
Kaip kopimas smėlėtu šlaitu senoms kojoms,
taip besiplūstanti žmona tyliam vyrui.
Nebūk moters grožio apgautas,
netrokšk moters dėl jos turtų.
Būna pykčio, įžūlumo ir didelės gėdos,
kai žmona turi išlaikyti savo vyrą.
Apkartusi širdis, niūrus veidas, širdgėla –
visa ateina iš piktos žmonos.
Nuleistos rankos, drebantys keliai –
nuo vyrui laimės neteikiančios žmonos.
Nuodėmė prasidėjo su moterimi,
per ją visi mirštame.
Neleisk vandeniui išsilieti
ir piktai žmonai liežuvio paleisti.
Jeigu ji nesielgia, kaip tu liepi,
atskirk ją nuo savęs.
(Siracido knyga 25:15-26) 

Pagarbi VIEŠPATIES baimė pranoksta viską;
su kuo galima lyginti žmogų, kuris ją turi?
{Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra pradžia jo meilės,
o tikėjimas – pradžia jo ištikimybės.}
(Siracido knyga 25:11-12) 

Galiu suskaičiuoti širdimi devynis,
kuriuos vadinčiau laimingais,
o dešimtąjį mano liežuvis skelbia:
laimingas, kas džiaugiasi savo vaikais
ir kas patiria savo priešų žūtį.
Laimingas, kas gyvena su protinga žmona
ir kas nearia jaučiu ir asilu viename junge.
Laimingas, kas nenusideda liežuviu
ir kas netarnauja žemesniam už save.
Laimingas, kas randa draugą
ir kas kalba atidiems klausytojams.
Koks laimingas žmogus, kuris randa išmintį!
Bet niekas nėra laimingesnis už žmogų,
kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES!
(Siracido knyga 25:7-10) 

Pirmasis žmogus išminties niekad gerai nepažino,
nepasiseks nei paskutiniam jos suprasti.
(Siracido knyga 24:28) 

Atsimink savo tėvą ir motiną,
kai sėdi tarp didžiūnų,
kitaip gali jų akivaizdoje užsimiršti
ir elgtis kaip kvailys iš blogo įpročio,
paskum norėtum, kad verčiau nebūtumei gimęs,
ar keiktum savo gimimo dieną.
(Siracido knyga 23:14)
 

Kas dažnai prisiekia, kaupia sau kaltę;
rykštė nepaliks jo namų.
Jei neteisingai prisiekia, užsitraukia kaltę;
o jei nepaiso savo įsipareigojimo, dvigubai nusideda.
Jei kreivai prisiekia, negali būti pateisintas,
ir jo namai neatsigins negandų.
(Siracido knyga 23:11) 

Laimėk kaimyno pasitikėjimą, kai jis skursta,
kad galėtumei drauge su juo džiaugtis jo gerove.
Būk jam ištikimas nelaimės metu,
kad galėtumei su juo dalytis jo paveldu.
(Siracido knyga 22:23) 

Smėlio, druskos ir geležies luitas yra mažesnė našta,
negu kvailas žmogus.
(Siracido knyga 22:15) 

Kas kalbasi su kvailiu, kalbasi su snaudaliumi,
nes pokalbio gale šis paklaus: „Kas tad atsitiko?“
(Siracido knyga 22:10) 

Mokyti kvailį – tai kaip klijuoti sudužusį puodą,
ar drumsti saldžiai miegančio žmogaus ramybę.
(Siracido knyga 22:9)