Hesė, Hermanas

Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka. 

Man taip pat teko laimė patirti, kad geidulingumas gali būti sudvasintas. Iš to kyla menas. 

Dainuojant negalvojama apie tai, ar dainavimas naudingas, ar ne, o tik dainuojama. Taip reikia ir melstis. 

Aš tau visąlaik sakiau, jog netinki į mąstytojus, ir taip pat sakiau, kad tai ne trūkumas, nes tu užtat esi paveikslų pasaulio valdovas. Klausyk, aš tau išaiškinsiu. Jeigu tu, užuot tada išėjęs į pasaulį, būtum tapęs mąstytoju, tai būtum galėjęs pridaryti bėdos. Kadangi būtum tapęs mistiku. Mistikai, trumpai ir truputį šiurkščiai tariant, tai mąstytojai, negalintys atsikratyti vaizdinių, taigi išvis ne mąstytojai. Jie yra slapti menininkai, poetai be eilių, dailininkai be teptukų, muzikantai be garsų. Tarp jų esama labai gabių ir kilnių sielų, tačiau visi jie be išimties nelaimingi žmonės. Toksai ir tu galėjai pasidaryti. Vietoj to, ačiū Dievui, tapai menininku ir užvaldei paveikslų pasaulį, kur gali būti kūrėjas ir valdovas, užuot tapęs ribotu mąstytoju. 

Kiekvienas gyvenimas vien per dvilypumą ir prieštaravimus tampa turtingas ir suklesti. Kas būtų protas ir blaivumas be žinojimo, jog esama kvaitulio, kas būtų kūniški džiaugsmai, jei už jų netykotų mirtis, ir kas būtų meilė be amžinos lyčių nesantaikos? 

Štai kas siejo sapną ir aukščiausios prabos meno kūrinį: paslaptis. 

Juk esama tokių žmonių, kurie puikiai ir didžiai jaučia pasaulio grožį ir nešiojasi sieloje kilnius vaizdus, tačiau neranda būdo tiems vaizdams pateikti ir parodyti kitiems, kad tie galėtų jais pasidžiaugti. 

Galbūt, galvojo jis, visokio meno ir galbūt net visokio proto šaknis yra mirties baimė. Mes bijome jos, mes šiurpstam dėl savo trumpaamžiškumo, su liūdesiu stebime nuolatos vystančias gėles, krintančius lapus ir jaučiame savo pačių širdyse, jog esame laikini ir greit nuvysime. Jeigu mes būdami menininkai kuriame paveikslus ar kaip mąstytojai iešome dėsnių ir formuluojame mintis, tai darome šitai todėl, kad norime ką nors išgelbėti iš šios maro juostos, ką nors padaryti, kas pergyventų mus. 

Tikslas yra toks: visuomet būti ten, kur galiu daugiausia padėti, kur mano būdas, mano savybės ir gabumai ras geriausią dirvą, didžiausią veiklos plotą. Kito tikslo nėra. 

... rasti ypatumus žmogaus, skiriančius jį nuo kitų žmonių, vadinasi, jį pažinti.