Šekspyras, Viljamas
Koks stebėtinas žmonių kvailumas! Kai tik mums ima nesisekti, nors dažniausiai patys prisišaukiam bėdą, mes kaltiname dėl savo nelaimių saulę, mėnulį, žvaigždes. Tarsi niekšais tampama iš būtinybės, kvailiais - dangaus valia, sukčiais, vagimis ir išdavikais - dangaus sferom pastūmėjus, girtuokliais, melagiais ir ištvirkėliais - paveikus planetom.
(Šekspyras, Viljamas. Karalius Lyras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1997, 21p.)
| Balsuoti: | Komentarai (2) |
Juk meilė nebe meilė, kai jinai
Su praktišku apdairumu sumišus.
Su praktišku apdairumu sumišus.
(Šekspyras, Viljamas. Karalius Lyras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1997, 15p.)
| Balsuoti: | Komentarai (2) |
Garsiai skamba vidinė tuštuma, o kas tylus - dar ne beširdis.
(Šekspyras, Viljamas. Karalius Lyras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1997, 12p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Surasta: 73
