Aristotelis

... išgyvenimai nėra nei dorybės, nei ydos, nes dėl išgyvenimų nevadiname žmonių nei gerais, nei blogais, o tik dėl dorybių ar ydų.

Visų gyvių, kurie yra subrendę, nesuluošinti ir neatsiradę savaime, natūraliausia veiksena yra gimdyti kitą panašią į savebūtybę, pavyzdžiui, gyvūnui – gyvūną, augalui – augalą, tam kad jie dalyvautų kiek galėdami tame, kas amžina ir dieviška; tai ir yra tas tikslas, kurio visos būtybės siekia ir į kurį nukreiptas jų įgimtas veiklumas.

Gyvybe mes vadiname mitimo, augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savaime.

Žmogus įvykdo savo gyvenimo paskirtį, jeigu jame išsiskleidžia supratingumas ir būdo dorybė. Mat dorybė tikslą padaro teisingą, o supratingumas nurodo kelius į tikslą.

Ir kas paskiram žmogui sudaro gyvenimo prasmę arba priežastį, dėl kurios gyvenimas jam atrodo vertingas, tas skatina jį gyventi kartu su draugais. Todėl vieni kartu geria, kiti kartu žaidžia kauliukais, kiti kartu mankštinasi ir kartu medžioja arba kartu filosofuoja, visi leidžia laiką sykiu darydami tai, kas gyvenime jiems teikia didžiausią malonumą.

... pats gyvenimas yra vertingas ir malonus – kad taip yra, rodo tai, jog visi trokšta gyventi, ypač dorovingieji ir laimingieji, nes jiems gyvenimas labiausiai iš visų dalykų yra vertas, kad jį pasirinktum, o jų gyvenimo tėkmė yra laimingiausia...

Bet juk savo paties gerovė yra beveik neįmanoma be gero ūkio ir valstybės tvarkymo.

... tobuliausiam gėriui pakanka paties savęs.

...gerumas yra teisingumas...

Juk nėra vieno mokslo apie tai, kas visoms gyvoms būtybėms yra gera, o kiekvienam – atskiras...