Yra trys vagių rūšys. Pirma – vagis pavagia tavo turtą, antra –priešas užgrobia šalį ir pasiima viską, ką tik nori, ir „šventas žmogus“, kuris pasiima tavo protą. 

Niekas kitas už mus nenugyvens ir išminties negaus ... kai tik pradėsime dairytis, pas ką eiti, kuo tikėti, ką sekti - tik save prarasime. Nebarstykime šios vertybės, kuri mums suteikta nuo pat gimimo. Visi mes turime lygiai tą pačią Dievišką galimybę suvokti savo paskirtį šioje žemėje. Tai nepriklauso nei nuo rango, nei nuo turto, nei nuo sėkmės... Atraskite tai, patikėkite tuo. 

Aš dažnai vartoju tokį posakį: „Jei tau sunku – padėk kitiems!“ 

Agresyvi religija, kelianti save labiau už kitus tikėjimus, kenkia žmonėms. 

... egoistinis mąstymas pakužda į ausį, kad esi ypatingas, išskirtinis, nes visi tokie nori būti, ir štai, galbūt ir aš toks esu. Ir nelabai svarbu, kam – Velniui ar Dievui – tarnauti, svarbu būti kažkuo, ne tokiu kaip tos pilkos pelės aplinkui.  

Aišku, meistrai visada gali tą magiją panaudoti tam, kad padėtų studentui, bet tai atsitinka labai retai, nes taip gali pririšti prie savęs mokinį ir atimti iš jo nepriklausomumą. Tada jo tobulėjimo kelias bus uždarytas ir jis tik tarnaus savo mokytojui. Tikri Mokytojai niekados to nedaro. 

 ... visi konganai įdarbina žodžius bei kalbą gydydami mus nuo prisirišimo prie mąstymo.

Mūsų padarytos klaidos ir jų suvokimas, atgaila trumpina kelią link savęs, ir tas kelias yra amžinas. 

 Pamenu, kai manęs mokykloje paklausė, kas yra Dievas, ką manau apie tą klausimą, atsakiau: 150 mln. kilometrų. Tuomet kaip tik per fizikos pamokas mokėmės apie planetas. Tai apytikslis atstumas nuo Žemės iki Saulės. Jei jis pasikeistų, nebūtų ir to, kas klausia, ir nei to, kas bando tuo spekuliuoti.

Kiekviena diena kaip šventė. Laukdami kažkokios ypatingos šventės, prarasime dabartį... Tiesa visuomet prieš tavo akis. Būkite dėkingi už tai, kad esate dabar.