Valdžia

Jeigu atsirastų tobulas valdovas, dar turėtų pasikeisti viena karta, kol įsivyrautų gėris.

... klaidą lemia ne įstatymų leidėjas, o pati dalyko prigimtis, - juk tokia yra gyvenime pasitaikančių įvykių gausybė.

.. mes nepatikime valdžios žmogui, o tik įstatymui, nes žmogus tik sau darytų gera ir virstu tironu.

Dažnai jie remdavosi užkariautojo valdžia – fizine jėga, privertusia daugumą pasitenkinti savo dalimi. Tačiau fizinės jėgos ne visada pakakdavo. Kad žmonės nepradėtų maištauti, reikėdavo užvaldyti ir jų protus. Norint išlaikyti mažumos privilegijas, buvo būtina kontroliuoti žmonių mintis ir jausmus. Bet esant tokiai padėčiai, mažumos vidinis pasaulis iškrypsta lygiai taip pat kaip ir daugumos. Kalinio prižiūrėtojas tampa beveik tokiu pačiu kaliniu. „Elitas“, valdantis tuos, kurie netapo „išrinktaisiais“, pavirsta savo pačių sukurtos priespaudos vergais. Tokiu būdu, ir valdančiųjų, ir valdomųjų protai nukrypsta nuo esminio žmogaus tikslo – žmogiškai jausti ir galvoti, reikšti bei tobulinti įgimtas proto ir meilės galias, kuriom pilnai neišsivysčius, žmogus tampa luošiu.

Žmonijos istorijoje, kai dominavimas oficialiai įsigali ir nebepriklauso nuo asmens sumanumo - kaip iki šiol tebėra daugelyje primityvių visuomenių, - vadui nebereikia nuolatos turėti savo išskirtinių savybių, iš tikrųjų tai jam net ir visai nebūtina jų turėti. Socialinė sistema išmoko žmones, kad titulas, uniforma ar dar kas nors yra vado sugebėjimų įrodymas, ir kol yra šie simboliai, palaikomi visos sistemos, tol vidutinis žmogus net nedrįsta savęs paklausti, ar karalius ne nuogas.

... valdžia stipriau laikosi gerumu, o ne ginklais...

Žmogaus siela iš prigimties užsispyrusi, veržiasi į priešybes ir statumas, noriau seka iš paskos nei leidžiasi vedama.