Tiesa

... pagrindinės formos, kuriomis siela teigdama arba neigdama pažįsta tiesą, yra penkios: menas, mokslinis pažinimas, supratingumas, išmintis ir protas. Čia neįeina spėjimas ir nuomonė, nes jie gali klysti.

... tiesą žmonių veikloje mes susekame tik iš darbų ir iš gyvenimo būdo – tai viską lemia.

Nedalių dalykų pažinimas priklauso tai būties sričiai, kurioje negali būti netiesos.

Juk jeigu mes savo jėgomis surastume [tiesą], argi mums rūpėtų kokios nors žmonių nuomonės?

... juk nėr tokio žmogaus, kurs galėtų gyvas išlikti, sąžiningai visur priešindamasis (...) kas rimtai stoja kovon už teisybę, kas nori šiek tiek ilgiau pagyventi, tam lemta nuošaliai laikytis ir nesisprausti viešumon.

Teisinga tai, kas yra taip, kaip atrodo pažįstančiajam, jei jis nori ir gali pažinti.

Vadinasi, jei kas nors klaidinga dėl to, kad atrodo kitaip, negu yra, arba teisinga dėl to, kad atrodo taip, kaip yra, tai pašalinus tą, kuriam atrodo, nebūtų nieko nei teisinga, nei klaidinga.

Išvada tokia: teisinga tik tai kas nemirtinga.

... pirmiau reikia pažinti tiesą, per kurią galima pažinti ir kita.

Apsimetinėjimo prigimtis atsiskleidžia greitai, o visa, kas remiasi tiesa, kas, taip sakant, atsiranda ant kieto pagrindo, laikui bėgant auga ir gerėja.