Hesė, Hermanas

Žmogaus pozicija, išreikšta klasikinės muzikos, visada ta pati, visada ji remiasi tokiu pat gyvenimo pažinimu ir siekia tokio pat pranašumo prieš atsitiktinumą. Pamatinis klasikinės muzikos požymis: žmogaus būties tragizmo supratimas, susitaikymas su žmogaus dalia, drąsumas, giedra! 

Mat kiekvienas klasikinės kultūros veiksmas yra moralės išraiška, į veiksmą sutelktas žmogaus elgesio prototipas. 

Jei sunyksta muzika, tai tikras ženklas, kad smunka valdžia ir valstybė. 

Išaiškėjo tada, kad neramumų ir visuotinio rūpesčio laikais žmogus yra juo naudingesnis, juo labiau jo gyvenimas ir mąstymas nukreiptas į dvasios dalykus, į tai, kas aukščiau asmens reikalų, juo jis yra daugiau išmokęs pagarbą reikšti, nuošaliai likti, nusilenkti, tarnauti ir aukotis. 

... ir ne tie eilėraščiai gražiausi, kuriuose iš tikrųjų stengiamasi suteikti pavidalą kokiam nors pamokymui ar išminties grūdinimui, o tie, kuriuose atsispindi poeto nuotaika, jo širdies turtingumas, jo dora ir žmonių meilė, jo nuostabus biurgerio charakteris. 

... juk tikras vadovas, kaip ir tikra asmenybė, yra reta laimė, kiekvienas toks žmogus yra radinys ir likimo dovana ... 

Gali užeiti siaubo ir sunkiausių negandų laikai. Bet jei ir tarp negandų dar gali būti kokia laimė, tai vien dvasinė laimė, nukreipta arba į praeitį - gelbėti būtųjų laikų kultūrą, arba į ateitį - atstovauti giedrai ir žvaliai dvasiai tokiais laikais, kurie šiaip galėtų visiškai atsidurti medžiagos valdžioje. 

Dvasia gera ir tauri tol, kol ji paklūsta tiesai; 

Aš netikiu, kad žmonėms kada pavyktų išugdyti kraujo aristokratiją, kuri drauge būtų ir dvasios aristokratija, tai būtų ideali aristokratija, bet ji - tik svajonė. 

Visuomenės istorijoje nuolat susiduriame su mėginimais kurti aristokratiją, ji yra istorijos viršūnė ir vainikas, ir kokia nors aristokratija, kokia nors geriausiųjų valdžia, atrodo tikrasis, nors ir ne visada garsiai pripažįstamas visų mėginimų formuoti visuomenę tikslas ir idealas.