|
Lankomiausios citatos
Lankomiausios citatos
Mūsų laikais visos visuomenės yra praradusios kryptį. Žmonės nori tik pinigų ir patogumų šiame, kituose gyvenimuose. Žmonės žudosi ir žudo kitus, kad įgyvendintų savo svajonę. Kiekvienas laikosi savo nuomonės, o jos skiriasi, taigi – neišvengiamos grumtynės. Tas pats vyksta ir tarp religijų, ir tarp valstybių, politinių partijų, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų. Netgi mūsų pačių burna kovoja su skrandžiu. Mano burna sako: noriu dar valgyti ir gerti. Bet skrandis prieštarauja: ne, ne! Taigi, net savyje negalime sukurti harmonijos, negalime jos sukurti vieni su kitais, su gyvūnais, su oru, vandeniu ir žeme. Jei taip tęsime ir toliau, greita atsiras daug kančių, daugybė žmonių mirs nuo karų, ligų, bado, vandens trūkumo, užteršto oro ir gamtos kataklizmų. Žmonės patys kuria tokį pasaulį. Tai neateina iš šalies. Priežastis ir pasekmė yra aiškios.
Jei norime visa tai pakeisti, privalome atbusti! Privalome atrasti savo tikrąją prigimtį, susigrąžinti tikrąjį žmogaus protą, padėti vieni kitiems, gamtai, visoms gyvoms būtybėms. Tokia yra tikroji žmonių užduotis.
Visuose vienuolynuose rytais, prieš pietus ir vakare giedama Širdies sutra. Kinų hieroglifas SIN („širdis“) reiškia du objektus: protą ir širdį. Ir jei korėjiečio paklausi, kur tavo protas („SIN“) jis ranka parodys į širdį. Tad protas – tai širdis, širdis – tai protas. Kaip tai pasiekti? Kokią techniką naudoti, kad tai suprastum? Juk yra kažkas, kas atveria duris į didžiąją Meilę?
Negi tu, Legolasai, pavasarį kirstum žydintį medį malkoms?
Nežinia, ką jis darys ar bandys daryti. Į kampą įvarytas žvėris pasiryžęs bet kam.
Esu jau senas ir neturiu ko bijoti.
Tačiau yra pasakyta: blogis dažnai pražudo blogį.
Pamenu, gyvenant Veliuonoje, prasidėjus pavasariui, pradėdavo eiti ledai. Pirmas pokštelėjimas – kaip kokios bombos sprogimas. Žiemos būdavo gilios, šaltos. Ledai luitais užklodavo greitkelį, kad nė viena mašina negalėdavo pravažiuoti.
Mums, vaikams, tai būdavo linksma atrakcija. Irstydavomės pasiėmę ilgas kartis, liuoksėdami nuo vienos lyties prie kitos. Kol per upę taip šokinėdami per lytis patekdavome į kitą pusę, būdavo, kad įkrisdavome. O vanduo ledinis ... Bet turėjai pereiti, kitaip klasėje būsi niekam tikęs bailys. Į vieną pusę. Ir paskui atgal. Srovė mus nunešdavo kokius du-tris kilometrus. Atgalios tekdavo grįžti autobusu. O visas kaimas, matydamas juodus taškus ant plaukiančių ledo lyčių, melsdavosi, kad tik nenuskęstume, ir vis klausdavo, kieno tie vaikai.
Na, ir aš gaudavau rykščių nuo močiutės. Mama tik valerijono gerdavo. Ir taip kelis pavasarius. Laimė, niekas nenuskendo …
Tuomet ir suvokiau, kad jei nors vienas mokytojas, kuris mus bausdavo už išdaigas, pereitų Nemuną, nusilenkčiau jam. Bet jie tik bardavo. Žinojau, kad jie bailiai. Ir pyksta dėl to, kad negali to padaryti patys. Taip tapau neklaužada. Neturėjau autoriteto. Tik gal auklėtojas, nes jis jau buvo metuose, ir manyje kažką tokio įžvelgdavo, tarsi mane matydavo kiaurai, kad aš jam į akis negalėjau žiūrėti. Jis žinojo, kad būtent taip kovoju su savimi. Tai išliko manyje. Ir dabar, kuomet kalnuose sėdžiu po 16 valandų keikdamas visą pasaulį, kad atrasčiau tą, kuris sėdi, prisimenu tą ėjimą per upę. Štai kodėl pasirinkau ekstremalų dvasinį sportą, surasti tą, kas tai daro...
Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu kokioje pasakoje atsidūrėme mes.
[T]avo širdis tai jautė. Niekada daugiau nebetikėk savo galva … tai ne geriausioji tavo kūno dalis.
Tačiau mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus ...
|
|