Žmogus įvykdo savo gyvenimo paskirtį, jeigu jame išsiskleidžia supratingumas ir būdo dorybė. Mat dorybė tikslą padaro teisingą, o supratingumas nurodo kelius į tikslą.

Ir kas paskiram žmogui sudaro gyvenimo prasmę arba priežastį, dėl kurios gyvenimas jam atrodo vertingas, tas skatina jį gyventi kartu su draugais. Todėl vieni kartu geria, kiti kartu žaidžia kauliukais, kiti kartu mankštinasi ir kartu medžioja arba kartu filosofuoja, visi leidžia laiką sykiu darydami tai, kas gyvenime jiems teikia didžiausią malonumą.

... atras savo gyvenimo prasmę ir vidinį išsipildymą, atlikdamas tai, ką geriausiai gali jis ir tik jis.

Žmogaus paskirtis, kaip žinoma, yra kurti ir vystyti savo individualybę. Tačiau tai įmanoma tik gyvenant tarp kitų žmonių, kitų žmonių labui ir naudojantis kitų žmonių pagalba.

Prasmė gyvenime yra sąlygiška. Kam savo nelankstumu darkyti visumą?

Žmogus yra sukurtas augti, tai yra jo būties prasmė.

Jeigu kas nors yra pasauly, dėl ko verta kovoti, tai - laisvė gyventi savo idealais, nes tik šiuo keliu eidami galime pasireikšti savo asmenybe ir išplėtoti viską, kas mumyse įdiegta; čia mes turime vienintelę galimybę savo gyvenimą padaryti turtinga pilna visuma ir pasireikšti tuo, kas mumyse yra skirtinga kitų atžvilgiu. Jeigu mes nekursime arba pragaišime šitą galimybę, mūsų gyvenimas bus daugiau ar mažiau nepasisekęs gyvenimas, nors ir įvykdytume pareigas, kurios mums uždėtos.

... pats gyvenimas yra vertingas ir malonus – kad taip yra, rodo tai, jog visi trokšta gyventi, ypač dorovingieji ir laimingieji, nes jiems gyvenimas labiausiai iš visų dalykų yra vertas, kad jį pasirinktum, o jų gyvenimo tėkmė yra laimingiausia...

Kad ir kiek džiaugsmo teiktų gyvenimas, jis podraug sklidinas neišvengiamų tragedijų. Net jei žmogaus neslegia konkreti kančia, lieka senatvė, ligos ir mirtis, kalbant dar bendriau, niekas neišraus iš žmogaus gyvenimo to fakto, kad individas yra ribotas ir izoliuotas, - kad visa, ką jis supranta, pasiekia ar kuo džiaugiasi, yra ribota, kad jis izoliuotas, nes yra nepakartojama esybė, egzistuojanti skyrium nuo gyvenančių greta ir nuo jį supančios gamtos. Iš tiesų būtent šį individo ribotumą ir izoliaciją mėgina įveikti daugelis kultūrinių užmaršties ir išsilaisvinimo siekiančių krypčių. Skausmingiausiai ir gražiausiai šį išsilaisvinimo ilgesį aprašo Upanišados. Čia kuriamas upių vaizdas, kurios teka, ir, įsiliejusios į vandenyną, praranda vardą bei savo pavidalą. Ištirpdydamas savąjį „aš“ kame nors didesniame, tapdamas didesnės esybės dalimi, individas tam tikru mastu įveikia savo apribojimus; kaip parašyta Upanišadose: „Išnykdami nieke, tampame visatos kūrybinio principo dalimi“. Regis, tai ir yra didžioji paguoda ir palaima, kurią žmonėms teikia religija; prarasdami save, jie gali atsidurti vienovėje su Dievu ar gamta. Tokio pat pasitenkinimo galima pasiekti atsidavus didžiajam reikalui: palenkdami savąjį „aš“ tam tikram tikslui, mes išgyvename vienovę su didesne visuma.

Visas žmogaus gyvenimas - tarsi abitūros egzaminas: ne tiek svarbu užbaigti darbą, kiek jį kokybiškai atlikti. Moksleivis turi būti pasirengęs, kad skambutis paskelbs skirto laiko pabaigą, - ir gyvenime kiekvieną akimirką turi būti pasirengęs tam, kad tave gali "atšaukti".