Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: "Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?" Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimio prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.

Kadangi kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui ir iškelia jam problemą, gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja gyvenimas; ir jis gyvenimui gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą; gyvenimui jis gali atsakyti tik už jį būdamas atsakingas. Taigi, pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė.

... žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę. Todėl žmogus yra pasirengęs netgi kentėti, aišku, su sąlyga, kad jo kančia bus prasminga.

Iš žmogaus reikalaujama ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

Pasak logoterapijos, gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais: 1) kurdami arba nuveikdami darbą; 2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3) priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu.

... gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekad nepaliauja egzistavusi.

Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!

O kaip žmogus imasi ieškoti prasmės? Anot Charlote's Bühler: "Visa, ką galime padaryti, - tai patyrinėti žmones, kurie tariasi radę atsakymą į klausimą, kam gi yra gyvenimas, ir palyginti su tais, kurie nerado."

P a ž i ū r a. Apibendrintas požiūris, atspindintis visuomeninės sąmonės formas, yra pažiūra. Ji padeda formuotis žmogaus pasaulėžiūrai. Pažiūros esti mokslinės, filosofinės, politinės, etinės, estetinės, religinės. Jos susiformuoja, remiantis mokslinėmis, filosofinėmis ir kitokiomis žiniomis. Bet ne kiekviena žinia reikšminga pažiūroms susidaryti. Tik apibendrintos žinios, aiškinančios pagrindines gamtos, visuomenės ir sąmonės problemas, sudaro pažiūrų pagrindą. Tos žinios padeda žmogui rasti savo vietą gyvenime ir gyvenimo prasmę.

[Ketvirtos terapinės stadijos tikslas] kad individas netalpintų savo laimės, o kai kada ir gyvenimo garantijos į išorinius tarpininkus, ar tai būtų žmonės, ar idėjos, ar aplinkybės. Kad jis prieitų suvokimą, jog viskas priklauso tik tai nuo to ar jis yra brangenybės savininkas. Jei jis jaučia, kad brangenybė yra jo rankose, tada traukos centras yra pačiame individe, o ne objekte nuo kurio jis priklausė. Pasiekti tokio išsilaisvinimo būseną yra dvasinės praktikos Rytuose, bei Bažnyčios pamokymų tikslas.