Lankomiausios citatos

Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas, – jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?
Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio bjaurystėmis, kurias nedorėlis daro, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo, – dėl jų mirs.
(18:21-24) 

Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro, kas pikta, jis dėl to mirs. Kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo ir daro, kas teisu ir teisinga, jis dėl to gyvens.
(33:18-19) 

Tiktai apie palaimą, pasisekimą ir perteklių galvodami, galim sukurti geresnį gyvenimą. Patiems susidaryti kliūtis yra didžiausia nuodėmė. Viskas, ką mes gyvenime pasiekiame, pereina pirma pro mūsų galvojimo vartus. Jeigu tie vartai yra siauri, tai ir tas, kuris pro juos eina, yra į juos panašus. 

Mes esame savo įsitikinimų padariniai. 

Vargas jums, ... ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna ir skerdžiate peniukšlius, bet avių nešeriate. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu. Nesant ganytojo, jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo ėdesiu plėšriems žvėrims Mano avys buvo išblaškytos, jos klaidžiojo po visus kalnus ir po visas aukštas kalvas, – mano avys buvo išblaškytos po visą žemę, – nebuvo kas jomis rūpintųsi ar jų ieškotų'.
(34:2-6) 

Man bežiūrint,
sostai buvo pastatyti,
ir Amžinasis atsisėdo savo soste.
Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas,
o jo galvos plaukai tarsi gryna vilna;
jo sostas buvo ugnies liepsnos,
o sosto ratai plieskianti ugnis.
Ugnies upė sruvo
ir tekėjo iš jo Artumo.
Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo
ir miriadų miriadai pas jį stovėjo.
Teismas sėdosi posėdžiui,
ir buvo atskleistos knygos.
(7:9-10) 

Mes gyvename pertekliaus apsupti; aplink mus yra visko pilna; visas pasaulis yra pertekęs visokios rūšies gražių ir nuostabių dalykų, kurie tik laukia būti vartojami. Viską, ko tik žmogaus širdis gali norėti, duoda mums kuriamasis protas. 

Niekuomet netruks to, ko panorėtų žmogus, ko trokštų jo širdis, kaip netrūksta jūrų ar vandenynų žuvims vandens. Lygiai, kaip žuvys mes plaukome didžiuliame visokio gero vandenyne, kuris mus aplinkui supa. Viskas pareina nuo mūsų dvasios, nuo pasitikėjimo įsigyti tai, kas mums priklauso. 

Nieko mums netrūksta, kas yra reikalinga žemės gyvenimui, kaip niekam netrūksta saulės šviesos. Visiems šviečia saulė, tiktai mes patys nusigręžiame nuo jos. Jeigu mes gyvename paunksmėje, vaikščiojame tamsiuose rūsiuose, kur saulė negali rasti, tai mūsų pačių kaltė. 

Noras su maža pastangų įsigyti greit kokį nors turtą yra pridaręs daugiau skurdo ir nelaimių, negu kas nors kita.