Kad nepyktum ant atskirų būtybių, reikia atleisti visiems, dovanoti visai žmonių giminei. Jei pyksi ant nusidedančių jaunuolių ir senių, pyk ir ant kūdykių: jie nusidės. Bet kas gi pyksta ant vaikų, kurių amžius dar nepžįsta nei gėrio, nei blogio? Didesnis ir teisingesnis pasiteisinimas žmogui yra tai, kad jis žmogus, o ne kad vaikas.

Pyktis yra tai, kas peršoka per protą, kas jį pasigrobia.

Pyktis išvaromas pamokymais.

Netikėk supykusiųjų žodžiais. Jie garsiai griaudėja ir grasina, o mintis - nepaprastai baili.

Nereikia manyti, kad pyktis susijęs su sielos didybe. Tai ne didybė, bet pasipūtimas.

[Per dėm racionalizuota sąmonė] … gimdo atsitiktinumo ir beprasmybės jausmą, o šis jausmas trukdo mums gyventi daugiaprasmį gyvenimą, būtiną egzistencijos pilnatvei. Gyvenimas tampa banalus ir nebeatspindi viso žmogaus. (…) Gyvenama lyg vaikštant apsiavus per ankštus batus. Amžinybės matas (…) mūsų gyvenime absoliučiai neegzistuoja.

Ontologijos požiūriu suprantama, kad sąmoninga būtis susipina su atsakinga būtimi, sudarydamos vienovę, žmogiškosios būties pilnatvę.

Tas pats reiškinys buvo tiksliai kliniškai ištirtas nesuvaldomo noro valgyti atvejais. Šis simptomas nėra motyvuojamas "fiziologinio" alkio, o tik "psichinio", ir jį sukelia depresijos, nerimo, "tuštumo" jausmas.

Gajus viską laikė įžeidimais, kaip ir kiti trokštantys užsipulti, bet patys nepajėgiantys to pakęsti užgauliotojai.

Niekas nesijuokia iš besijuokiančio iš savęs.