Lankomiausios citatos

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:
- Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?
- Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?
- Ne, - papurtė galvą šventikas.
- Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?
- Ne, - pakartojo senolis.
- Tai kaipgi? - paklausė mokiniai.
- Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis. 

Tai, ko negali gauti, visada atrodo geresnis dalykas už tą, ką turi. Tai sudaro ir žmogaus gyvenimo romantiką, ir jo idiotizmą. 

Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.

Jeigu menkai pažįstamas vyriškis mums paskambintų telefonu, truputį pašnekėtų, nedarydamas jokių užuominų, nieko ypatinga nesakydamas, tačiau šitaip parodytų dėmesį, kurio taip retai sulaukiame. Galimas daiktas, pajustume jam simpatiją ir tą patį vakarą su juo sugultume į lovą. Tokios mes esame, ir čia nieko bloga: tokia moters širdis - lengvai atsiveria meilei. 

Taigi gyvenimo paslaptis yra "numirti prieš mirtį" ir suvokti, jog mirties nėra. 

Aš jau įsitikinau, jog vienatvė dar labiau sustiprėja, kai bandai ją įveikti, bet pamažu pranyksta, kai paprasčiausiai jos nepastebime. 

KALBĖJIMO BŪDAS

Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.

Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas. 

Jūs dažnai su kažkuo matotės ir nežinote, ar jums yra gerai su tuo žmogumi bendrauti. Išsiaiškinti labai paprasta: jei jaučiate, kad šis žmogus jus daro skaidresnį, jei jis jumyse pažadina kilnumą ir gerumą, skatina jus dirbti - ir toliau su juo susitikinėkit, nesvarbu, ką apie jį kalbėtų - su juo jums gera ir tai svarbiausia. Bet, jei priešingai, pastebėsite, kad viskas jumyse susijaukia, kad dėl jo pakliūvate į prastą padėtį, kad kitiems imate jausti vien priešiškumo ir pasidygėjimo jausmus ir kad praradote užsidegimą ką nors veikti, - stenkitės su juo nebebendrauti. Net jei tai garsenybė ar koks turtuolis, atsisakykite jo draugystės, nes jis jums daro pragaištingą įtaką. 

Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę, - sako senis, ir jo akyse atsispindi keistas liūdesys. - Gal todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada.

IŠMINTIS

Gyveno sykį karalius; daugelį metų jis kariavo ir plėtė savo karalystės ribas. Sulaukęs šešiasdešimties suvokė, jog per savo gyvenimą ne kažin ką sužinojo apie patį gyvenimą ir egzistencijos prasmę. Sušaukė ministrus, patarėjus ir įsakė:

- Paimkite visus pinigus iš mano seifo ir keliaukite į keturias pasaulio puses ieškoti išminties knygų; norėčiau pagaliau pažinti tikrąją gyvenimo išmintį.

Pavaldiniai pasiėmė aukso maišus ir leidosi į kelią visomis žemės kryptimis. Grįžo po septynerių metų, varydami keturiasdešimt kupranugarių, kraute apkrautų įvairiausiomis knygomis - didelėmis ir mažomis. Milžiniškas retų knygų kalnas. Visa tai išvydęs, karalius sušuko:

- Man šešiasdešimt septyneri metai, nespėsiu tiek visko perskaityti. Padarykite man šių veikalų santrauką!

Sukviesti gabiausi mokslininkai pasinėrė į darbą ir po septynerių metų įteikė valdovui puikią viso šio išminties lobyno santrauką. Tačiau toji santrauka buvo tokia didžiulė, kad jai panešti reikėjo septynių kupranugarių.

- Man jau septyniasdešimt ketveri, - palingavo galvą karalius. - Neturiu tiek laiko, kad viską perskaityčiau. Padarykite dar vieną santrauką!

Buvo padaryta santraukos santrauka. Tam prireikė dar septynerių metų, o po jų mokslo vyrai teturėjo krovinį vienam kupranugariui.

 - Man jau daugiau kaip aštuoniasdešimt, - tarė vis labiau silpstantis valdovas. - Mano akys pavargusios. Niekaip nepajėgčiau perskaityti šių knygų. Sutraukite viską dar labiau!

Žinovai vėl ėmėsi darbo. Septynerius metus dieną naktį sėdėjo palinkę prie sudėtingų raštų. Galiausiai jiems pavyko sudėti visą pasaulio išmintį į vieną knygą. Tuo metu pas išminčius atbėgo sargybinis:

- Greičiau neškite knygą karaliui. Jis miršta.

Valdovas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimt aštuonerių ir gulėjo savo lovoje apimtas agonijos. Mokslingiausiasis iš visų palenkė ausį prie karaliaus lūpų ir išgirdo silpną valdovo šnabždesį:

- Būk malonus, perduok man vienu sakiniu visą pasaulio išmintį, visą žinojimą...

- Štai, jūsų didenybe: „Išgyvenk esamą akimirką".

Dažnas iš mūsų niekada nelaimės svarių apdovanojimų. Netaps milijonieriumi, nedainuos Eurovizijoje, nebus išrinktas prezidentu, negaus Nobelio premijos. Tačiau mums visiems gali suteikti džiaugsmo malonios gyvenimo smulkmenos. Švelnus rankos spustelėjimas. Bučinys į skruostą. Mėnulio pilnatis. Laisva vieta mašinų stovėjimo aikštelėje. Spragsintis židinys. Spalvingas saulėlydis. Mėgaukis mažomis gyvenimo saldybėmis. Jų yra apsčiai kiekvienam.